Nuomonės

2019.01.29 10:28

Andrius Baranauskas. Žodžio laisvė? Rusija turi pamokų

2019.01.29 10:28

Aš ilgai galvojau apie tą Mariaus Ivaškevičiaus istoriją – ir supratau, kad ji man primena du epizodus. Abu iš Rusijos.

Pirmas – apie pokario sovietų filmus.

Kažkada į akis pakliuvo straipsnis apie tai, kaip sovietų kine vaizduoti vokiečių kareiviai. Vyresnė karta dar pamena lietuvių aktorius filmuose apie karą – bet iki tol buvo įdomesnis etapas.

Išsyk po karo, Stalino laikais, vokiečiai vaizduoti kaip pusžmogiai – kvaili, kreivi ir šleivi. Filmuose juos dešimtimis klodavo kelis drąsūs raudonarmiečiai degančiais žvilgsniais ir rūsčiais veidais.

Nes sovietmečiu, kai bet koks meno kūrinys – ypač kinas – laikytas propagandos dalimi, tu juk negalėjai rodyti vokiečių normaliais žmonėmis. Režisieriui tai būtų reiškę kaltinimus tėvynės išdavyste ir poilsį saulėtose Magadano sanatorijose, aktoriams – galutinį karjeros žlugimą.

Kol galų gale Stalinas mirė, ir kažkas susimąstė: pala, o tai jei vokiečius vaizduojam tokiais nevykėliais, tai kaip jie atsidūrė prie Maskvos? Kokie tuomet buvome mūsų kariai, ir ko verta pergalė prieš tokį priešą?

Pusbeždžiones pakeitė aukšti šviesiaplaukiai iš okupuotų Baltijos šalių, – nors, žinoma, žmogiškų personažų iš vokiečių rusai vis tiek nedarė, priešas yra priešas, ir tiek.

Ir ne tik sovietmečiu: net ir šiandien bandymai suprasti priešą Rusijoje vertinami kaip išdavystė. Teko, tarkim, girdėti apie Kirilą Aleksandrovą?

Jis – Rusijos mokslininkas, istorikas, 2016-aisiais apgynęs daktaro disertaciją apie generolo Vlasovo judėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Taip, čia jau tas antrasis epizodas.

Andrejus Vlasovas, jei kas nežinot – sovietų generolas, perėjęs į vokiečių pusę. Laikytas vienu ryškiausių sovietų karvedžių – jį gyrė Stalinas ir Žukovas, jis sugebėjo savo karius išvesti iš vokiečių katilo prie Kijevo, o tie patys kariai net čiastuškes apie jį dainavo apkasuose. Galiausiai A. Vlasovas 1941 m. žiemą gynė Maskvą, ir kai vokiečiai buvo nublokšti atgal, pagrindiniuose sovietų laikraščiuose „Pravda“ ir „Izvestija“ jo portretas buvo išspausdintas tarp kelių kitų labiausiai pasižymėjusių kariuomenės vadų.

M. Ivaškevičius, BNS nuotr.

O po to A. Vlasovas buvo paliktas vokiečių apsuptyje – drauge su išbadėjusiais armijos likučiais, suvalgiusiais paskutinius arklius ir teturinčius po 50 gramų džiūvėsių dienai vienam žmogui. Ir pateko į nelaisvę – o ten perėjo į nacių pusę ir ėmėsi organizuoti bei vadovauti Rusijos Išlaisvinimo Armijai, kol po karo pateko jau į sovietų nelaisvę ir 1946-iaisiais buvo pakartas.

Kirilas Aleksandrovas ėmėsi tirti A. Vlasovo sprendimą – ir ne tik jo: į vokiečių pusę perėjo šimtai tūkstančių karių ir karininkų. Kodėl jie taip pasielgė? Kokios buvo sprendimo aplinkybės? Ką galima iš to išmokti?

Paaiškėjo, kad būtent šitų klausimų Rusijoje vis dar negalima užduoti.

K. Aleksandrovas susidūrė su beprecedenčiu pasipriešinimu: jo disertaciją raginta uždrausti, jį patį – atleisti iš darbo. Labiausiai pasižymėjo veteranų ir Rusijos radikalų organizacijos, kaltinusios K. Aleksandrovą šališkumu, nepagarba šalies istorijai ir bandymu balinti išdaviko reputaciją.

Sankt Peterburgo istorijos institutas galiausiai patvirtino jo disertaciją – gynime, beje, aktyviai reiškėsi protestuotojai.

O tada Rusijos švietimo ir mokslo ministerija atsisakė ją patvirtinti. Net moksliniai darbai Rusijoje vis dar cenzūruojami.

O mes štai turime protestus prieš romaną ir prieš tai, kaip ten vaizduojami mūsų priešai. Ir reikalavimus neteikti Nacionalinės premijos, ir net grasinimus kreiptis į prokuratūrą.

Panašu, kad per sovietmečio dešimtmečius gautas noras drausti, bausti ir cenzūruoti – ypač neskaičius daugiau nei kelių ištraukų – dar niekur nedingo.

Bet, kaip sako vienas labai išmintingas žmogus – „ant negatyvo nepastatysi pozityvo“. Negali sukurti laisvės draudimais ir literatūros draudimais. Ir jei nepatinka literatūros kūrinys, ką daryti?

Kovoti ne prokuratūroje, o toje pat literatūroje, tarkime, parašant geresnį kūrinį. Arba tiesiog neskaitant to nepatikusio, juk laisva šalis.

Ir prisiminti, kad laisvą žodį reikia užtarti ne tik Rusijoje.

A. Baranauskas yra komunikacijos specialistas. Autorių galite sekti feisbuke.

Populiariausi