Tik ką praėjusi savaitė dar neišsprendė konfliktų dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos, bet paliko maišatį, kurią gerai apibūdino įtakingiausio Amerikos dienraščio „New York Times“ redaktorių ir leidėjų pagrindinis straipsnis. Jis pavadintas „Britanija bėga stačios uolos link, laikas tempą pristabdyti“. O paantraštė teigia: „Jeigu joks susitarimas nėra įmanomas, bet joks susitarimas nėra ir nepriimtinas, tai koks sprendimas būtų ir įmanomas, ir priimtinas?“
Toliau laikraščio redaktoriai rašo: „Jeigu fakte, kad ministrė pirmininkė Theresa May patyrė dideliais vargais suderėto savo plano trauktis iš Europos Sąjungos triuškinantį atmetimą, yra kažkas gero, tai gal tiesioginis susidūrimas su traukimuisi be sutarties po 10 savaičių pagaliau privers britų įstatymų leidėjus nusilenkti realybei.
Bet taip dar neatrodė tuoj po balsavimo parlamente antradienį, kai premjerės planą atmetė 432 balsais prieš 202. Nors tai buvo skaudžiausias pralaimėjimas, kokį britų vyriausybė moderniais laikais yra patyrusi, ir pavojingas žingsnis beveik iki pat skardžio briaunos, vis dėlto daug kas iš įvairių stovyklų šiuo balsų pasiskirstymu netgi džiaugėsi.
Tarp tokių, pirma, užkietėję „Brexito“ šalininkai, kurie mielai nutrauktų ryšius su Europos žemynu bet kokia kaina; antra, norintieji Europos Sąjungoje pasilikti, kuriems bet koks nesklandumas „Brexito“ procese skatina viltį iš jos neišstoti ar bent sušvelninti skyrybų sąlygas; galop, leiboristų Jeremy Corbynas, kuris nori iš balno išversti ponią Th. May tam, kad pats atsidurtų valdžioje.
Pono J. Corbyno ambicijos bent trumpam sužlugdytos, kai daugelis politikų iš ponios Th. May stovyklos, kurie antradienį jai nepakluso, jau trečiadienį ją palaikė, balsuodami už jos pasilikimą pareigose, užuot rizikavę pirmalaikiais rinkimais, kuriuose neturi priimtinos jai alternatyvos.
Europos žemyne susierzinimas buvo akivaizdus. „Jeigu susitarimas neįmanomas, ir niekas nenori, kad nebūtų jokio susitarimo, tai kas pagaliau sukrapštys drąsos pasakyti, koks būtų vienintelis teisus sprendimas“, – klausė Donaldas Tuskas, vadovaujantis Europos Tarybai, sudarytai iš Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovų.
Jis davė suprasti, jog tas sprendimas turėtų būti toks: Britanija Europos Sąjungoje pasilieka.
Bet kiti 27 jos nariai vieningai teigia, jog pasitraukimo sutartį, dėl kurios per 17 mėnesių susiderėjo ponios Th. May vyriausybė, reikėtų laikyti galutine. Šiame beveik 600 puslapių dokumente be daugelio kitų dalykų nustatytas pereinamasis laikotarpis ligi 2021-ųjų pabaigos su vadinamuoju „atmušu“, kuris užtikrintų, kad siena tarp Airijos Respublikos ir britams priklausančios Šiaurės Airijos provincijos liktų atvira.
„Ne mums, prancūzams ar kitiems europiečiams, pasakyti britams, ką jie turi daryti“, – sakė Nathalie Loiseau, Prancūzijos Europos reikalų ministrė. – Tačiau ką galime jiems pasakyti, tai yra: paskubėkite! Juk kovo 29-oji čia pat.“
Nors „Brexitas“ dominavo britų žiniasklaidoje, tiek socialinėje, tiek tradicinėje, dvejus su puse pastarųjų metų britų visuomenė ir įstatymų leidėjai liko beveik tiek pat šiuo klausimu susiskaldę kaip ir anksčiau.
Ir savo užsidegimu britai dažnai elgiasi tarsi šis ginčas liečia tik juos pačius, o ne visą Europą. Užsispyrę atsiskyrimo nuo ES šalininkai ypač laikosi įsikibę iliuzijos, kad Britanija gali atsisakyti tų Sąjungos elementų, kurie jai nepatinka, pvz., laisvas žmonių judėjimas, bet pasilaikyti tuos, kurie jai naudingi.
Audringose parlamento sesijose šią savaitę, o ir dažnai prieš tai, ponia Th. May sulaukė deginančios kritikos dėl to, kad neišsiderėjo geros sutarties. Tačiau jos misija buvo neįmanoma nuo pat pradžių.
Dabar britų politikai turėtų pagaliau pasižiūrėti rimtai į variantus, iš kurių jiems reikia rinktis vieną. Tarp jų – bandyti sukurti bendrą sutikimą turinčią poziciją dėl naujos „Brexito“ sutarties su viltimi, kad europiečiai ją priims svarstyti; arba bandyti surengti naują referendumą, o tai siūlo tie politikai, kurie mano, jog pakankamai didelė visuomenės dalis jau persvarstė „Brexitą“ tiek, kad jį atmestų; arba priimti ponios Tf. May suderėtą variantą.
Tai sunkus pasirinkimas, ir jis reikalauja laiko. Šią vėlyvą valandą, net ir prieš nuslūgstant šios savaitės balsavimų šokui, abiem ginčo dėl „Brexito“ pusėms reikia giliai atsikvėpti ir sutarti dėl termino prailginimo.
Europos Sąjungos vadovai davė suprasti, jog į termino pratęsimą jie žiūrėtų palankiai, o ir ponia Th. May padarė užuominų ta pačia linkme.
Per daug jau pastatyta ant kortos, kad būtų liaunamasi bandyti susitarti dėl ateities“, – baigė savo pagrindinį straipsnį dienraščio „New York Times“ redaktoriai ir leidėjai.
Kiti savo šalyse lyderiaujantys laikraščiai dažnai pateikė kur kas šališkesnius vertinimus. Štai Londono kairiųjų dienraštis „Guardian“ bei Vienos dienraštis „Presse“ ypač pabrėžė Th. May silpnumą, o Budapešto dienraštis „Magyar Idök“ ją gynė šiais žodžiais:
„Visame šiame rizikos žaidime yra tik viena persona, kuri atstovauja žmonių interesams – tai Theresa May. Ji laikosi referendumu pasiekto nutarimo, nors pati niekada nepalaikė išstojimo iš Europos Sąjungos.
Spaudžiama tarptautiškai ir namie ji derybose su ES bandė išgauti maksimumą.“
Dažniausiai švelniajai kairei atstovaujantis Prancūzijos sostinės dienraštis „Monde“ klausė: „O kas šiuo atveju teisėtai išreiškia tautos valią? Ar 2016 m. referendumas, kurį sukurstė šarlatanai, dabar dingę iš televizijos ir kompiuterių ekranų? Ar 2017 m. išrinkti parlamentarai?
O gal paskutinės nuomonių apklausos, kurios jau porą mėnesių daugumą duoda pasilikimo ES šalininkams?
„Brexito“ krizė privertė garbingąją seną britų parlamentinę demokratiją susvirduliuoti.“
Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Mykolas Drunga yra Vytauto Didžiojo universiteto docentas.
