Visada žavėjausi ir tebesižaviu dabartinio susisiekimo ministro Roko Masiulio gebėjimu naudotis viešųjų ryšių galia. Lenkiu galvą prieš jo konsultantus – Lietuvos gelbėtojo įvaizdis kuriamas tobulai. Jei reikia, gabalą asfalto išpjaus, jei reikia – pas mokytojus be pinigų į ministeriją nueis, laikrodžius Europoje pasukios, niekdarius ar ilgapirščius sutvarkys, alkstančius pažadais pamaitins.
Pastarasis ministro ėjimas turėtų nugulti į viešųjų ryšių vadovėlio puslapius kaip pavyzdys, kad tinkamai pasirinktas laikas lemia 95 proc. sėkmės. Kalbu apie ministro paskelbtą žinią, jog buvę Lietuvos pašto vadovai galbūt iššvaistė 3,7 mln. eurų. Tokia naujiena pasirodė metų sandūroje, kai žiūrovai ir skaitytojai krimto horoskopus bei matavo kalėdinių eglučių grožį.
R. Masiulis viešojoje erdvėje buvo pristatytas lyg vienintelis politikas, kuriam ir švenčių laikotarpiu rūpi ne reitingai, o Lietuvos likimas. Premjerui tokioje politinės scenos prožektorių šviesoje derėtų rimtai pagalvoti, ar pačiam imtis pagrindinio vaidmens, ar prožektorius gesinti? Tikrai ne žurnalistas Andrius Tapinas rytoj bus jo konkurentas.
Kol politinio teatro šviesos plieskia visa galia, šešėliai gyvena savo gyvenimą ir nesiskundžia. „Vilniaus diena“ apžvelgė, kiek linksmybėms skiria valstybės, t. y. visų piliečių valdomos, įmonės.
Leidinys skelbia, kad bendrovė „Klaipėdos nafta“ vien furšetams ir svečių maitinimui per tris mėnesius išleis beveik 50 tūkst. eurų. Daug ar mažai, nedrįstu spręsti. Galbūt potencialiems klientams vilioti reikia ir deramo sutikimo, net jei visi supranta, kad ne omaro dydis lemia sutarties pelningumą.
Neskaičiuosiu, kiek viešiesiems ryšiams išleidžia „Klaipėdos nafta“, bet kai jau dešimtos žiniasklaidos priemonės puslapyje skaitau bendrovės skleidžiamą žinią apie septynias naudas Lietuvai išpirkus SGD terminalą, raukau antakius. Imu spėlioti, ar jos vadovai nepasistatė sau auksinio tualeto, ar nevartoja stebuklingų gėrimų? „Vilniaus dienos“ duomenimis, iki kitų metų „Klaipėdos naftos“ darbuotojai žada išgerti kavos už beveik 45 tūkst. eurų. Vėl nedrįstu spręsti, kiek ir kam kavos reikia, tačiau tokios žinutės verčia atidžiau žvilgtelėti į bendrovės veiklą. Ir tuomet kyla klausimų – Seimas „Klaipėdos naftai“ leido skolintis per 300 mln. eurų SGD laivui-saugyklai išpirkti, nors pažiūrėjus, kiek panašūs laivai šiuo metu kainuoja rinkoje, galima būtų sutaupyti bent 50 mln. eurų net ir naują užsakius. Nesu šios srities ekspertas, gal yra kokių nors povandeninių srovių, gal yra detalių, kurių visuomenė nežino ir nesupranta subtilybių, bet galimos Lietuvos pašto vadovų machinacijos kaip niekniekis nuskamba šalia sumos, kuri bus sumokėta už padėvėto laivo grožį.
„Klaipėdos naftos“ pagyros dėl protingo sprendimo privertė atidžiau pažvelgti ir į pačią SGD terminalo statybų istoriją. Neprofesionalui ir vėl kyla klausimų. „Klaipėdos nafta“ 2011–2012 metais teisininkų ir konsultantų paslaugoms išleido per 16 mln. eurų. Pabrėžiu – paslaugoms. Vėl negaliu sakyti, kad pernelyg daug ar pernelyg mažai, bet užkliūva Ole Valdemaro Agerndalio vardas ir pavardė, kuriam „Klaipėdos nafta“ už auditoriaus paslaugas sumokėjo apie 4 mln. eurų. Ką šis žmogus auditavo, nepaaiškinama. Man pasirodė keista, kad apie poną Agerndalį per internetinės paieškos sistemas nepavyko rasti jokios žymės Lietuvos žiniasklaidoje. Nelabai daug informacijos apie šį asmenį pateikiama ir pasaulio kontekste, duomenys lyg iš veiksmo filmo – „profesionalas, Kipras, Afrika, SGD“.
Taip ir mename mįsles trisdešimtojo atkurtos nepriklausomybės jubiliejaus akivaizdoje. Jei jau tokios taisyklės, kad ministras neįvardija, kas vadovavo Lietuvos paštui švaistant milijonus, tad ir aš nesakysiu, kas vadovavo „Klaipėdos naftai“, kai konsultantams buvo sumokėta 16 mln. eurų.
Dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiojo redaktoriaus Ramūno Terlecko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
