Nuomonės

2019.01.06 12:06

Vytautas Keršanskas. Ko iš tiesų siekia Rusija spausdama Baltarusiją?

2019.01.06 12:06

Gruodžio mėnesį įvykę Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimai, suintensyvėję Minsko ir Maskvos ginčai bei po to sekę pareiškimai apie galimą Baltarusijos ir Rusijos susijungimo pradžią vėl aktualizavo šių dviejų valstybių santykių aptarimą, nors detaliau stebinčių šiuos procesus vertinimu nieko netikėto ar išskirtinai naujo nenutiko.

A. Lukašenkos režimas ir Baltarusijos ekonominė sistema visą savo gyvavimo laiką priklausė nuo Maskvos dotacijų, todėl kiekvieną kartą Rusijai ėmusis branginti išlaikymo kaštus įvyksta kivirčas, po kurio A. Lukašenkai tenka priimti naujas taisykles prieš tai susiderėjus dėl mažesnių sąlygų, nei buvo iškeltos pradžioje. Palaipsninis Baltarusijos suvereniteto išpardavinėjimas vyksta, o tokių santykių asimetrija Rusijos naudai lemia nuolat išaugantį spaudimą Minskui.

Sąjunginė ar Unijinė valstybė tarp Rusijos ir Baltarusijos de facto buvo sukurta dar 1996-aisiais tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino iniciatyva. A. Lukašenkai tai buvo būdas labiau susieti silpną Baltarusijos ekonomiką su Rusijos ir būtent ekonominio pobūdžio bendradarbiavimas buvo ryškiausio šios deklaracijos išraiška. Be glaudaus veikimo tarptautinėje erdvėje ir vieningos pozicijos daugeliu klausimų, politinė tokio darinio reikšmė išliko neapibrėžta. Būtent į tai ir apeliavo įvairūs Rusijos pareigūnai, kuomet girdėjome nuskambėjusius siūlymus sutarti dėl bendrų institucijų, valiutos, net Konstitucijos įvedimo laikotarpio.

Vis dėlto toks radikalus žingsnis yra menkai tikėtinas. Nėra jokių rimtų argumentų, kodėl šiandien Rusijai būtų reikalingas Baltarusijos prijungimas – jos užsienio politika, pavyzdžiui, balsavimai Jungtinėse Tautose, visada atitinka Maskvos poreikius. Nors Minskas ir pats A. Lukašenka pastaraisiais metais daug daugiau kalba apie valstybės suverenitetą ir jo stiprinimą, taip pat santykių su Vakarais gerinimą, realių veiksmų tai pagrįsti nėra daug, o suartėjimas su Vakarais – klasikinis Minsko laviravimo manevras. Galų gale, be Maskvos paramos A. Lukašenkos režimas griūtų greitai. Tad Rusijos pareigūnų siūlymus paspartinti funkcionuojančios Sąjunginės valstybės sukūrimą vertėtų traktuoti veikiau kaip agresyvią spaudimo priemonę.

Neįtikina ir argumentas, jog Sąjunginės valstybės reikia V. Putinui, kad po 2024-ųjų galėtų būti dar kartą renkamas prezidentu. Rusijoje prezidentas nėra renkamas, nes Rusija nėra demokratija. Tad kurti naują valstybingumo formą tik tam, kad būtų apeiti teisiniai formalumai autoritariniam režimui tikrai nėra būtinas veiksmas.

Jeigu Sąjunginė valstybė nėra tikslas savaime šiame Minsko ir Maskvos pasistumdymų raunde, tai kokie gi yra pagrindiniai Kremliaus siekiai? Galima įvardinti kelis.

Pirmas – dar Baltarusijos režimo žinioje esančių įmonių kontrolės perdavimas Rusijos kapitalui. Rusijos valdžios sistema, grįsta rentų valdantįjį elitą remiančioms grupėms principu, patyrė didelių iššūkių dėl Vakarų sankcijų ir ekonomikos susitraukimo. Todėl bet kokios galimybės vienai ar kitai grupei kažką duoti ne kitos grupės ar Rusijos biudžeto sąskaita yra naudingos Kremliui.

Antras – Rusijai nuolat didinant savo karinių pajėgumų išdėstymą su NATO valstybėmis besiribojančioje Vakarinėje karinėje apygardoje, strategiškai svarbu dislokuoti daugiau karių ir technikos Baltarusijoje. Visų pirma kalba eina apie kovinių lėktuvų bei raketų paleidimų sistemų nuolatinį dislokavimą Baltarusijos teritorijoje, kam A. Lukašenka smarkiai priešinasi. Visgi jam siūloma rinktis įsileisti daugiau karinių elementų ir taip sumažinti spaudimą dėl Sąjunginės valstybės.

Trečia, Maskva siekia sukurti vieningą vizų sistemą, kas leistų jai turėti didesnį vaidmenį Baltarusijos išorinės sienos priežiūrai bei stebėsenai. Ypač tai Rusijai aktualu dėl galimo supaprastino vizų režimo su Europos Sąjunga ar jos narėmis, su kuriomis Baltarusija turi bendrą sieną. Minskas nebegalėtų turėti tik jam galiojančių taisyklių ir todėl turėtų būti iš naujo derimasi dėl sąlygų, o tai galbūt atvertų galimybę palengvinti Rusijos piliečių pateikimą į Šengeno erdvės valstybes. Tai senas Rusijos siekis, kurį anksčiau ji bandė įgyvendinti per Eurazijos Sąjungą.

Todėl didelio skandalo ir šiuose A. Lukašenkos ir V. Putino kivirčuose nematyti, tik eilinis Maskvos spaudimas Minskui režimo stabilumo labui suteikti dar daugiau laisvės Baltarusijoje tvarkytis kaip savo kieme. Ir kiekvienas iš aukščiau įvardintų tikslų yra strateginis iššūkis mums.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.