Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ išleido 2023 metų Laisvės premijos laureato, disidento, religinio mąstytojo Petro Plumpos autobiografinę knygą „Kelionė į gyvenimą“. Tai antroji fondo knyga iš serijos „Pergalės ženklas“, kuri skirta 1940-1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristatanti pačių pasipriešinimo dalyvių parašytas autobiografijas, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę.
Pirmoji serijos knyga Felicija Nijolė Sadūnaitė „Skubėkime daryti gera“ jau padovanota visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms ir bendrojo ugdymo įstaigų bibliotekoms.
Kviečiame skaityti P. Plumpos knygos ištrauką
Į Mordovijos lagerius...
1958 m. po teismo mus perkėlė į Lukiškių kalėjimą – laukti etapo į matušką (rus. motinėlę) Rusiją. Po kelių savaičių visi nuteistieji buvo išvežti į griežto režimo lagerius: vyrai – į Mordovijos, o merginos – į politinių kalinių lagerį Kemerovo srityje. Teko trumpam pabuvoti Oršos, Viazmos persiuntimo punktuose. Pakeliui į Mordoviją kurį laiką praleidome Maskvos Krasnaja Presnia persiuntimo kalėjime. Čia pirmą kartą teko susitikti su ukrainiečiais. Tai buvo vakarų ukrainiečiai, subrendę vyrai, nuteisti kalėti ne metams, o dešimtmečiams. Nuo rusų jie skyrėsi savo pavardėmis – Pavliuk, Stepaniuk, – o ypač savita kalba, kurią mums buvo sunku suprasti.
Tačiau jie, stengdamiesi išaiškinti mums savo, kaip UPA[1] dalyvių, pasaulėžiūrą, su mumis kalbėjo rusiškai (nors ir tą kalbą silpnai mokėjome). Panašiai kaip Lietuvoje po karo apie 10 metų su sovietiniais okupantais kovojo partizanai, taip Vakarų Ukrainoje kovojo patriotai, susibūrę į karinį sambūrį Voluinėje. UPA buvo įkurta 1942 metais. Ji tapo stipria karine jėga, kovojančia tiek prieš vokiečių okupantus, tiek prieš sovietinius Stalino partizanus. Pavieniai kovotojai vykdė kovos veiksmus, kol buvo sunaikinti tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau buvę UPA kovotojai, būdami sovietų belaisviai Rusijoje, nepamiršo savo patriotinės priesaikos, kurią davė stodami į UPA.
1958 m. iš lagerių jau buvo paleisti keli milijonai nieko dėtų žmonių, nuteistų ne už kokią nors antisovietinę veiklą, bet pagal tam tikrą stalininę gyventojų bauginimo ir represavimo programą. Tad lageriuose buvo likę realūs tiesioginiai ar netiesioginiai sovietinės santvarkos priešininkai. Tiesioginiai – tie, kurie ginklu priešinosi okupantams partizaniniame kare Vakarų Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, o taip pat vermachto[2] kariai belaisviai. Žymią likusių kalinių dalį sudarė kultūros darbuotojai: menininkai, rašytojai, dėstytojai ir ypač – humanitarinės srities studentai – literatai, filosofai, istorikai. Buvo įvairių religijų aktyvistų.
Iš Maskvos rugpjūčio pabaigoje mus atvežė į Mordovijos 7 ir 11 lagerius. Aš patekau į 7 lagerį, kuriame sutikau ten kalintį savo brolį Albertą, kuris kalėjo jau antrą kartą. Jis dirbo medžio apdirbimo ceche įrankininku. Mane paskyrė į avarinę brigadą, kurioje sunkius avarinius darbus tekdavo atlikti bet kuriuo paros metu.
7 lageryje buvo apie 2000 kalinių (skaičius nuolat keitėsi). Kriminalinių kalinių tuo metu buvo vos keletas, specialiai „užsidirbusių“ politinį straipsnį. Kaliniai buvo įvairiausių tautybių, daugiausiai – vakarų ukrainiečių, rusų, lietuvių, latvių, estų, žydų.
Pagal tautybes labiausiai linko vienytis lietuviai, vakarų ukrainiečiai, estai, žydai, kaukaziečiai. Lietuviai ir ukrainiečiai laisvalaikiu mėgdavo dainuoti, vasaros dienomis dainuodavo beveik kasdien. Kartais visi bendrai švęsdavo religines šventes – Kalėdas ir Velykas. Uždaruose rateliuose būdavo prisimenamos savos valstybinės šventės ar reikšmingesnės datos. Anksčiau, sunkiais stalininiais metais, labiausiai solidarūs buvo lietuviai ir ukrainiečiai. Po 1956 m. į lagerius atvykus pokariniam jaunimui, daugiau tarpusavyje bendraudavo lietuviai, latviai ir estai. Lietuvių buvo apie 200.
Teko dirbti įvairius priverstinius darbus: bet kuriuo paros metu iškrauti atvežtus vagonus – rąstus ir anglį, dažyti baldus, prie staklių apdirbti medžio detales. Darbo savaitė buvo šešių dienų, darbo diena – 8–9 valandų. Išdirbio normos buvo įvairios, tačiau nepritaikytos konkretaus žmogaus jėgoms ir sugebėjimams. Vieni išdirbio normas įvykdydavo nesunkiai, kiti – vos pajėgdavo, o dar kiti – niekada neįvykdydavo.
Sunkus darbas ir menkas maistas gerokai nuvargindavo, todėl sugrįžus po darbo į baraką, nebebūdavo noro ir jėgų užsiimti kokia nors kūrybine veikla. Tarp lietuvių buvo paplitęs „kolchozų steigimas“, t. y. keli bendraminčiai kaliniai susitaria bendrai naudotis įgyjamais maisto produktais. Tokiu būdu nebelieka alkstančių, pavydžiai žiūrinčių į sotesnius. Be to, tokios bendros vaišės kartu reiškė ir dalijimąsi panašiomis mintimis ar idėjomis.
Netikėtumai...
Kai buvome iš Lietuvos gabenami į Rusiją, galvose ruseno šviesios viltingos mintys, kad lageriuose sutiksime tuos idealius politinius kovotojus, kokių nebėra Lietuvoje. Tačiau arčiau bendraujant su kaliniais išryškėjo, kad buvę politiniai kovotojai – partizanai, kultūrininkai ir patriotinių jaunimo grupių nariai nebeturi nei idėjų, nei entuziazmo toliau kovoti su komunizmo vergove.
Sovietai buvo įtikinamai laimėję karą ir savo įtaką sėkmingai plėtė visame pasaulyje, o įkalinti buvę politiniai kovotojai ir padorūs „miško broliai“ nebent tik svajojo apie išvadavimą, kurį galėtų duoti būsimasis karas prieš sovietinę Rusiją. Tačiau jaunimas ir tokių vilčių apie galimą karą nepuoselėjo. Prisimindamas dar tėviškės laikų įprotį rašyti eiles, tada parašiau keletą posmelių apie tokias lagerines mūsų jaunimo nuotaikas:
SVAJONIŲ PAUKŠČIAI
Svajonių paukščiai skrenda iš Tėvynės,
į mūsų sielas gėlą nešdami.
Kartu su paukščiais jausmas rudeninis
skalauja sielą šalčio vilnimis...
Jaunystę mūs tie paukščiai paviliojo –
svajones mūsų nešė lig dausų,
o ta jaunystė, kartą suplasnojus,
nukrito čia, tarp girių svetimų.
Sparnai svajonių auga neužauga –
svajonės dingsta rudenio rūkuos;
sena Tėvynė laukia nesulaukia,
o gal mes patys laukiam – kas paguos...
Nusistebėjau pamatęs, kad tas eiles jaunuoliai priėmė labai teigiamai, nes jos visiškai atitiko įkalinto jaunimo dvasinę būseną. Tačiau tokios kūrybos nesiėmiau platinti, nes tai iš esmės prieštaravo tiems mūsų siekiams ir darbams, dėl kurių patekome į lagerius. Visa politinė ir moralinė aplinka reikalavo rimto apmąstymo ir rimtų sprendimų. Lageriuose buvo asmenybių, turinčių tvirtus įsitikinimus; jie mielai dalydavosi su jaunimu savo mintimis ir prisiminimais, bet visa patriotinė veikla tuo ir apsiribodavo.
Susirinkę grupelėmis kaliniai minėdavo religines, o kai kurie ir tautines šventes. Tačiau daugiausiai patriotinė ir kovos dvasia pasireikšdavo per sportą. Tuose lageriuose, kur buvo daugiau lietuvių jaunimo, beveik visada būdavo įrengiamos krepšinio aikštelės. Pvz., 7-ajame lageryje buvo net trys lietuvių krepšinio komandos, po vieną turėjo latviai ir estai. Lagerių administracija tam neprieštaravo, nes sportas atitraukdavo jaunimą nuo antisovietinės politinės veiklos.
Tačiau toks gyvenimas ir tokia moralinė būsena politinio kalinio gyvenimą darė beprasmį. Tuomet išryškėja, kad vergas ne tiek tas, kas pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Toks žmogus negali būti sąmoningas kovotojas, ypač jeigu jo gyvenimo tikslu tampa pramogos ir žaidimai.
Dvasingumo paieškos
Tuo metu lageryje buvo įvairių pakraipų krikščionių, kuriuos tradicinių religijų išpažinėjai vadino sektantais. Jie burdavosi į savo tikėjimo grupes, tartum bendruomenes. Ypač išsiskyrė jehovistai: savo principingumu, aktyvumu, Biblijos studijavimu ir savos literatūros platinimu. Sovietų valdžia jų ypač nemėgo dėl gilaus priešiškumo šėtoniškai bedievių valdžiai: būdami laisvėje jie nedalyvaudavo rinkimuose, netarnaudavo kariuomenėje, nesimokydavo sovietinėse mokyklose.
Už tokį nepaklusnumą jie buvo teisiami ir tremiami. Lageriuose vergų darbą dirbdavo kantriai. Po darbo, jei buvo sąlygos, lauke visi susėsdavo ratu, melsdavosi ir vaišindavosi. Pagrindinė jų laisvalaikio veikla buvo ant lapukų perrašinėti Bibliją ir tuos tekstus mokytis mintinai. Galima sakyti, tai buvo jų dvasinė duona, kuri palaikė jų gyvybingumą pagal Kristaus pažadą: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mato 4, 4).
Reikia pasakyti, kad į lagerį aš patekau pats silpnai tikėdamas į Dievą. Religinius veiksmus atlikti (žegnotis, poterius kalbėti) buvau mamos išmokytas gal nuo penkerių metų, o apie tai, kad Dievas egzistuoja, sužinojau vėliau iš vyresnio brolio. Tačiau poterius kalbėdavau mechaniškai, nes jų mintis ir reikšmė liko nesuprantama, todėl nesisiejo su gyvuoju Dievu. Tik kai mokykloje perskaičiau katekizmą, tarp poterių ir tikėjimo atsirado ryšys, nors dar nelabai aiškus ir todėl nelabai gyvas.
Reikia pasakyti, kad į lagerį aš patekau pats silpnai tikėdamas į Dievą. Religinius veiksmus atlikti (žegnotis, poterius kalbėti) buvau mamos išmokytas gal nuo penkerių metų, o apie tai, kad Dievas egzistuoja, sužinojau vėliau iš vyresnio brolio.
„Privaloma“ pirmoji išpažintis ir Komunija iš esmės nieko nepakeitė, nes visą dėmesį sugėrė išorinių formalumų atlikimas. Kita vertus, pradėjo kauptis krikščioniškos meilės, nuolankumo, atlaidumo ir kitokie kasdienio gyvenimo, religijos ir prigimties derinimo sunkumai. Vidinis tikėjimas katekizmą priėmė kaip tiesą, o kasdienis gyvenimas rodė, kad jo reikalavimai „per daug šventi“. Vienas sau svarsčiau, kad katekizmo reikalavimų laikysiuosi kada nors ateityje, kai būsiu suaugęs.
Mokantis ateistinėje sovietų mokykloje atsirado abejonių dėl žmogaus kilmės, žmonijos amžiaus ir pan. Išsigandau, kad pradeda svyruoti šeimoje įdiegta gyvenimo atrama, todėl pradėjau kas dieną melstis, kad Dievas duotų išminties pažinti Tiesą. Tai tęsėsi septynerius metus. Po to, jau lageriuose, atėjo staigus nušvitimas ir gyvas tikėjimas.
Lietuviai lageryje daugiausia buvo katalikai, formaliai švęsdavo didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas, t. y. kartu susirinkę pavalgydavo. Kai kurie prieš tai sukalbėdavo maldą. Kalbantis su lietuviais kaliniais kartais būdavo paliečiami ir religijos klausimai. Nustebino tai, kad daug pašnekovų sakydavo pripažįstą Dievą, bet kunigais ir Bažnyčia netikį ir nepraktikuoją. Paprastai nurodydavo priežastį – blogą, nekrikščionišką kai kurių kunigų elgesį sunkiomis lagerių sąlygomis.
Kunigai
1958 metais lageryje Nr. 7 radau kanauninką Petrą Raudą, kunigus Algirdą Mocių, Alfonsą Svarinską ir Antaną Bunkų. Pirmieji trys kaip dvasininkai reiškėsi aktyviausiai. Sekmadieniais Kan. P. Rauda kartais lauke, ant pievelės, suburdavo apie save būrelį tikinčiųjų ir laikydavo Šv. Mišias, visiems aplinkui sėdint ratu. Pasakydavo pamokslą, o po Mišių dar kurį laiką bendraudavo įvairiomis temomis, kartu visiems vaišinantis arbata ir džiuvėsiais.
Kun. A. Svarinskas mėgo iškilmingesnes vaišes pačiame barake. Esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo siuntinyje gautais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi triukšmingai vaišindavosi. Tuo metu prižiūrėtojai prie tokių viešų sambūrių nelabai kibdavo, nes nesuprato, apie ką tie pribaltai (rus. pabaltijiečiai) nesislapstydami kalba. Barake kunigų A. Mociaus ir A. Svarinsko geležiniai gultai buvo greta, todėl tautiečiai tą vietą juokais vadindavo „Čia – mūsų šventenybės“.
Kun. Alfonsas mėgo sambūrius, nuolat stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Šiaip visada vaikščiojo iš laisvės atsiųstais juodais rūbais. Labai išgyveno, kai 1959 m. rudenį gavo iš Lietuvos laišką su žinia, kad Telšiuose mirė vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kuris sovietų lageriuose buvo iškalėjęs 10 metų, o 1954 m. spalio 3 d. viename iš Komijos lagerių Alfonsą įšventino į kunigus. Gyvenant lageryje tai retas atvejis, nes sąlygų nuoseklioms teologijos studijoms lageriuose nebuvo. Tačiau dar prieš areštą A. Svarinskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje, iš kurios dėl persekiojimo turėjo pasitraukti 1946 metais. Tad mokslus užbaigti teko lageriuose, o kartu ir gauti kunigystės šventimus iš vyskupo kalinio rankų.
Kun. A. Mocius elgėsi kitaip: Šv. Mišias laikydavo naktį, ant šalia lovos esančios spintelės. Stengėsi bendrauti su visais, kurie nors kiek domėjosi religija, dalijo jiems religinius tekstus, mėgo diskutuoti. Dažnai gaudavo maisto siuntinius, bet visus produktus išdalydavo kaliniams, o pats maitinosi tik lagerio valgyklos maistu.
Pirmieji metai, praleisti tarp senų politinių kalinių, buvusių partizanų, tarp kunigų ir sektantų, buvo gana įdomūs, naudingi ir daug kuo netikėti. Tačiau lageryje pirmąją dvasinę pagalbą gavau būtent iš kunigo Algirdo Mociaus. Jis mokėjo prieiti prie žmonių ir užmegzti pokalbius religinėmis temomis. Svarbiausia, kad jis buvo gana kritiškas savo paties, o kartais ir nepavyzdingų kunigų atžvilgiu.
Kun. Alfonsas mėgo sambūrius, nuolat stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Šiaip visada vaikščiojo iš laisvės atsiųstais juodais rūbais.
Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo apsisprendimą eiti į kunigus, jis pabrėždavo blogą kunigų elgesį, kurį jis matydavęs vaikystėje, kai patarnaudavo bažnyčioje. Būtent todėl jis apsisprendė stoti į seminariją ir tapti geru kunigu. Buvo matyti, kad savo ketinimą jis įgyvendino – juk ne veltui antrą kartą pateko į lagerius. Atrodo, kad buvę parapijiečiai jį mylėjo, nes nuolat siųsdavo jam maisto siuntinius. Ir čia jis pasirodė kaip geras Kristaus mokinys: atsiųstus produktus išdalydavo kaliniams, o pats eidavo į lagerio valgyklą srėbti liesos sriubos, kuri buvo verdama pagal receptą: H2O plius sorų grūdai minus riebalai lygu klipatos palaikai...
Atvirai kalbėdamas apie savo ir kitų kunigų silpnybes, jis pabrėždavo dievišką kunigystės šventimų svarbą, kurių negali panaikinti jokios žmogiškos nuodėmės. Tačiau daugelis paviršutiniškai tikinčiųjų galvojo atvirkščiai – kad kunigo nuodėmės panaikina jo šventimų dieviškumą. Galbūt kai kam tai yra tik formalus pretekstas pasitraukti nuo Bažnyčios. Buvo matyti, kad kai kurie lietuviai ir subrendę tebeturėjo vaikišką tikėjimo suvokimą.
Matyt, nebuvo noro ar sąlygų tą tikėjimą ugdyti iki evangelinio lygmens. Jiems labai aktuali buvo neteisybės ir kančios problema: kodėl Dievas pakenčia tokią neteisybę – leidžia bedieviams niokoti ir žudyti ištisas tautas? Vienas tautietis ta tema visai rimtai svarstė: jeigu Dievas ir yra, tai Jis bus labai nusenęs, todėl nebegali visko pamatyti ir suvaldyti... Tokių katalikų tikėjimą silpnino ne sovietų ateistinė propaganda, kurią jie niekino, bet sunki gyvenimo tikrovė, kurios ramiai priimti jie nebuvo dvasiškai pasirengę.
Ir čia jis pasirodė kaip geras Kristaus mokinys: atsiųstus produktus išdalydavo kaliniams, o pats eidavo į lagerio valgyklą srėbti liesos sriubos, kuri buvo verdama pagal receptą: H2O plius sorų grūdai minus riebalai lygu klipatos palaikai...
Kun. Mocius turėjo vieną savybę, nebūdingą katalikų kunigams: labai vertino ir platino visokius Dangaus apsireiškimus, ypač susietus su įspėjimais žmonėms – raginimais keisti savo nuodėmingą gyvenimą. Kartą jis man atnešė kelis ranka prirašytus sąsiuvinius, kuriuose buvo į lietuvių kalbą išversta Gonzagos da Fonsekos (Luís Gonzaga da Fonseca) knyga „Marija kalba pasauliui“ – Fatimos apsireiškimų ir stebuklo aprašymas. Toji knyga padarė didžiulį įspūdį ne tik man, bet ir kai kuriems kitiems Dievo buvimu abejojusiems lietuviams.
Netikėti stebuklu, kurį Fatimoje matė apie 70 000 žmonių, būtų tiesiog kvaila. Tai paskatino kasdien kalbėti maldas, nors to dar neužteko tapti sąmoningu ir praktikuojančiu kataliku. Tik vėliau sužinojau, kad tą knygą į lietuvių kalbą išvertė ir Bostone išleido kunigas Mykolas J. Vembrė, kuris 1939 m. per Velykas mane pakrikštijo Suvainiškio bažnyčioje! Galima sakyti, jo išleistoji knyga man buvo lyg protinis krikštas...
[1] UPA, Ukrainos sukilėlių armija (ukr. Українська повстанська армія, УПА) – Ukrainos karinė pogrindinė organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu. Siekė atkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Sovietų Sąjungoje ji laikyta teroristine organizacija.
[2] Vermachtas (vok. Wehrmacht) – 1935–1945 m. nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos. Įvairūs vermachto junginiai Antrojo pasaulinio karo metais buvo formuojami ir Lietuvoje.
