Nuomonės

2018.12.29 13:30

Mykolas Drunga. Prancūzijos reikšmė Europos išlikimui

2018.12.29 13:30

Įtakingiausio Amerikos laikraščio apžvalgininkui Thomui  L. Friedmanui liūdna, kad dėl „Brexito“ viena „kadaise sveiką protą turėjusi šalis neracionalumo priepuolio ištikta parašo savižudybės raštelį ir tada dar ilgai negali apsispręsti, kaip ją įvykdyti – pasikarti, išgerti nuodų ar šūviu į galvą“.

„Kiekvienu atveju, britai turėtų apsigalvoti. Atsijungti nuo Europos prisijungusiame pasaulyje yra beprotystė“, – rašo „New York Times“ komentatorius.  

Kitaip nei už „Brexitą“ balsavę britai ir juos taip daryti raginę konservatoriai, ypač kurį laiką užsienio reikalų ministru buvęs Borisas Johnsonas, kaimyninės Prancūzijos prezidentas „Emmanuelis Macronas, priešingai, išdrįso pasielgti taip, kaip verta ir teisinga, kad reikiamu laiku atidarytų augimo skrynelę Prancūzijoje“. 

Tik, deja, „jis nesuprato skirtumo tarp tiesos turėjimo ir atitinkamos teisingos politikos vykdymo“, sakė prancūzų ekonomistas Ludovicas Subran. 

E. Macronas taip pat nesuprato, kaip jo politiniai sprendimai skirtingai paveikė „tuos, kurie geria alų, ir tuos, kurie geria vyną“.   

Suprask, – nuo savęs pridursiu, – kad alaus gėrėjai yra labiau eiliniai, nepasiturintys, provincijos žmonės, o vyno gėrėjai – daugiau išsilavinę, pasiturintys miestiečiai.

Pasak prestižinio Paryžiaus kairiųjų dienraščio „Monde“ apžvalgininko Alaino Frachono, „E. Macronas sukūrė visiškai imperinę prezidentūrą, kurioje veikia maža komanda, tarsi komandosų būrys“.

Toliau Friedmanas aiškina, kad „E. Macronas prastūmė keturias gyvybines priemones, kurios skatina augimą: tai pirma, investavimui palankios mokesčių reformos, antra, mažesnės pensijos išpampusios geležinkeliečių profsąjungos nariams, trečia, laisvesnės darbo rinkos taisyklės, palengvinančios darbuotojų atleidimą, ketvirta, naujos, didelės viešos investicijos į mažiausiai pajamų turinčiųjų ugdymą ir švietimą“. 

„Tačiau kadangi E. Macrono partija susikūrė tik jam pradėjus siekti prezidento posto, ji neturėjo savų merų, kurie bendrautų tiesiogiai su vietos žmonėmis ir justų jų pulsą. 

Todėl E. Macronui ir buvo staigmena, kai jo rojalistinis judėjimas, skelbiantis žmonėms, kaip ir Marija Antuanetė, kad „jei neturi duonos, tegul valgo pyragą“, sulaukė netikėtai atšiaurios reakcijos, jam sumažinus mokesčius pasiturintiesiems bei verslo įmonėms ir mainais uždėjus mokesčius  dyzeliniam kurui ir pensijoms.

E. Macronas, AFP/Scanpix nuotr.

Kai E. Macronas keldamas kuro mokesčius nepadarė išlygų kaime dirbantiems žmonėms, kurie neturi masinio viešo transporto ir visur turi važiuoti tik savo automobiliais, šie pasijuto pažeminti, užsivilko geltonas liemenes, įvažiavo į Paryžiaus centrą bei kitus miestus ir šaukė: „Ar girdite mus dabar?“

E. Macronas „įsivaizdavo, kad jis vadovauja Singapūrui, ne Prancūzijai, kuri juk yra revoliucinė šalis. Todėl jis padarė kiekvieną politinę klaidą, kurią tik galėjo padaryti, nepraleisdamas nė vienos“, – aiškino prancūzų žurnalistas Alainas Frachonas amerikiečių žurnalistui Friedmanui. 

Tam, kad išgelbėtų savo prezidentavimą, kontuzytas E. Macronas sudaužė savo biudžetą, atsisakė didinti kuro mokesčius, pakėlė minimalų mėnesinį atlyginimą vienu šimtu eurų ir atsisakė planuoto mažesnių nei du tūkstančiai eurų pensijų apmokestinimo.  

Tačiau kadangi geltonaliemeniai neturi vadovo, niekas nežino, kas dėsis  toliau.

„Prancūzija šiandien turi prezidentinį vadovą be pasekėjų ir opoziciją be vadovo“, – sakė JAV užsienio politikos ekspertas Michaelas Mandelbaumas. 

O tai svarbu dėl to, kad Prancūzija ir Vokietija visada buvo tie du subrendusieji ir suaugusieji, kurių partnerystė ir Europos Sąjungos biudžetų ir standartų laikymasis buvo cementas, išlaikęs visą Europos Sąjungos statinį viename daikte.

Sipa/Scanpix nuotr.

Bet štai kas man tikrai kelia nerimą, tęsia Thomas Friedmanas, nemanau, kad yra nacionalinių šios problemos sprendimų, pavyzdžiui, paprasčiausiai sumažinti mokesčius ar juos padidinti, kaip būdavo anksčiau.

Manau, kad mūsų eroje klestės tos šalys, kurių miestai paslankiausi, vietos vadovai apsukriausi, gebantys sudaryti geriausiai prisitaikančias verslų, švietėjų, socialinių entreprenerių koalicijas, konkuruojančias vietos, regiono, valstybės ir globaliniais mastais.

Tai pasaulis, kuriame labai centralizuotoms šalims seksis daug blogiau nei decentralizuotoms. Tai tikrasis pokytis, kurį Prancūzija turi įgyvendinti. Jei ji to neįstengs, tai Europos Sąjungos stulpai sugrius. Todėl Prancūzija svarbi. 

„Kaip sakė Dominique`as Moisi, vienas ryškiausių užsienio politikos analitikų Prancūzijoje, tokiu metu, kai Amerika, kuri, kaip pasaulio demokratijos čempionė, visada buvo Europos Sąjungos draudėja nuo grobuoniškų užmačių iš Rytų, dabar pradeda iš pasaulio trauktis ir kai Rusija įtūžusi grįžta į globalią politiką  ir kai Vokietija atsisuka į save pačią, o Italija sukyla prieš E. S. išlaidų apribojimus bei artinasi prie autokratinės Rusijos ir kai tiek daug kelių dabar veda į Pekiną, o Jungtinė Karalystė nesulaikomai juda savižudybės link, – staiga tai, kas darosi Prancūzijoje, liečia ne  vien tik ją, bet siekia toli už jos ribų. 

Mes esame paskutinis barjeras, saugantis europietiškąją idėją. Jei E. Macronas sužlugs, tai gali reikšti Europai galą“, – cituoja D. Moisi žodžius ir pats savo straipsnį baigia „New York Times“ žurnalistas Thomas L. Friedmanas. 

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.