Nuomonės

2018.12.28 16:31

Rima Urbonaitė. Rinkimų belaukiant

2018.12.28 16:31

2019 metais turėsime net trejus rinkimus. Vos šiems praėjus, matysime jau intensyvų ruošimąsi ir 2020 metų Seimo rinkimams. Laukia tikra rinkimų pasiutpolkė. Jie neatskiriama politinio gyvenimo dalis. Tačiau svarbiausi klausimai yra – kaip tie rinkimai vyksta ir kaip priima sprendimus rinkėjai. Ne mažiau svarbus yra ir rinkimų turinys.

O turinys kinta mažai. Politikai ir jų rinkimų kampanijas organizuojantys žmonės gerai perpratę tai, jog turinys, susijęs su pačia politika, nėra  tiek svarbus. Ne idėjos, vizijos ir profesionalumas yra viskas politikui. Viskas yra įvaizdis. Deja, už politiko susikurtą/jam sukurtą įvaizdį balsuojama dažnai. Todėl ir didžiausios investicijos tenka butaforijos kūrimui, sudarant rinkėjui patikimo, sąžiningo, profesionalaus kandidato įspūdį.

Tačiau kur to priežastys? Kodėl be dalyvavimo lėkšto turinio laidose, rinkimų nelaimėsi? Kalti rinkėjai ar politikai? Kaltos abi pusės. Politikoje taip pat yra tam tikra paklausa ir pasiūla. Ir politikai matydami esančią paklausą, tiesiog nori pasiūlyti tai, ką rinkėjas pirks, atsiskaitydamas savo atiduodamu balsu.

Būtent rinkėjai yra tie, kurie sprendžia, kam patikėti spręsti problemas ir savo sprendimais kurti stipresnę valstybę. Bet vos pusė visų rinkėjų balsuoja. Kai jie sėdi valandomis, laukdami priėmimo pas gydytoją, samdo korepetitorius vaikams, nes mokykloje paruošimas netinkamas, jie piktinasi. Bet kai reikia eiti balsuoti ir priimti sprendimą, kam patikėti tai pakeisti, kažkodėl numoja ranka. Tiesa, dalis iš jų nebalsuoja taip protestuodami ir siųsdami žinutę, jog pasiūla jų netenkina.

O kaip su ta kita puse, kuri vis dėlto ateina į rinkimus? Panašu, jog kažką pirkdami parduotuvėje, rinkėjai dažniau skaito produktų etiketes, kuriose nurodyta sudėtis, nei rinkimų programas. Naujausioje porinkiminėje studijoje (M. Jastramskis ir kt., Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus? Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje, 2018), tiriant motyvus, kodėl yra balsuojama už konkrečią partiją, daug svarbiau nei programinės nuostatos ar darbas vyriausybėje buvo rinkėjų prisirišimas prie partijos ir pokyčių lūkestis. Sakysite, jie viena sako, o kitą daro, tai ir programos nesvarbios. Bet kodėl tada darbas vyriausybėje tampa tikrai ne svarbiausiu vertinimo kriterijumi?

Ir lūkesčiai dažniausiai siejami su naujomis politinėmis partijomis. Tikėtis kažko naujo, visai kitokio, o, paprastai tariant, geresnio gyvenimo iš senbuvių nelabai linkstama ir tai logiška. Tačiau kartu tai ir rodo rinkėjų blaškymąsi ir nenuilstantį norą atrasti gelbėtojus. Tačiau problema ir yra tame, jog jie renkasi gelbėtojus labiau dėl paties naujumo fakto, o ne dėl kitokio, kokybiškesnio turinio. Užtenka populiarių pirmų trijų kandidatų partijos sąraše ir rinkėjas balsuoja už sąrašą net nežiūrėdamas į tai, o kas yra ketvirtas, penkioliktas sąraše. Beje, tai atspindi ir reitingavimas. 2016 m. rinkimuose konservatoriai ir „valstiečiai“ balsų surinko beveik vienodai. Tačiau pirmumo balsų balsus partijos rinko skirtingai. TS-LKD rinkėjai daug aktyviau reitingavo sąraše esančius geriau pažįstamus politikus nei LVŽS sąraše esančius nepažįstamus veidus.

Visa tai rodo, ko galime tikėtis ir savivaldos rinkimuose. Po 2015 metų rinkimų galima buvo tikėtis dviejų skirtingų scenarijų. Arba merai ims vis garsiau kalbėti, jog rinkėjų lūkesčiai dėl tiesioginių merų rinkimo išaugo, tačiau jų galios liko nepakeistos ir reikia rimtų diskusijų bei sprendimų, arba merai prisitaikys ir nuspręs „imti“ rinkėjus pigiais triukais. Regis, šviečiasi antras, scenarijus. Tai rodo ir užderėjimas visuomeninių rinkimų komitetų, kurie naudojasi partijų nepopuliarumo ir žmonių noro matyti naujus veidus, nesiejamus su politika kortomis.

Prezidento rinkimai taip pat, regis, taps rinkimais, kuriuose politikai vietos liks mažai. Juos gali pakeisti tik pasikeitęs rinkėjas. Tačiau ženklų, jog rinkėjai būtų linkę labiau ieškoti turinio, o ne „blizgučių“, nėra daug.

Tačiau atsakomybę turi prisiimti ir politikai. Jų sprendimai lemia, kiek ir kokio pilietiškumo išugdoma mokyklose, jų sprendimai kurti politikos cirką ar nekurti gali formuoti ir tą patį rinkėją. Jie turėtų būti tuo avangardu, kuris ne tik rodo visuomenei, jog gali spręsti problemas, kurti valstybę, tačiau ir tuo, kas keičia ir patį rinkėją. Tačiau kritiškas rinkėjas kol kas nėra tai, ko norėtų politikai. Kol tai nepasikeis, taip ir suksimės kaip voverės rate, nerasdami išėjimo.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorė, politologė. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.