Nuomonės

2018.12.29 09:07

Ramūnas Terleckas. Simpsonams Kafka pavydi

Ramūnas Terleckas2018.12.29 09:07

Nemėgstu monopolijų. „Nemėgstu” galbūt pernelyg švelnus žodis, madingiau sakyti, kad monopolijos užknisa. Ne tik todėl, kad jos neleidžia rinktis, kad reikia žaisti jų primestomis taisyklėmis ir nieko negali pakeisti.

Visiškai nesvarbu, ar monopolija natūraliai susiformavusi, ar valstybei nusprendus neįsileisti privataus kapitalo turi savo rankose visus svertus manipuliuoti rinka, ar Konkurencijos tarnybai nesužiūrėjus, kuris nors verslas ima dominuoti. Tuomet seka kitas nenumaldomas dalykas – atsiranda monopolininkų.

Taip aš vadinu aukščiausiojo lygio monopolijų vadovus. Nesvarbu, kad ir kur jie kėdę turėtų, iš esmės juos vienija trys bruožai – tikėjimas savo neklystamumu, arogancija ir baimė prarasti poziciją. Dar reikėtų pridurti - atsainus požiūris į klientus, ypač jei jie nėra svarbūs. Mano galva, valstybės monopolijų egzistavimą, su retomis išimtimis, galima būtų pateisinti, jei jos siektų atlikti ir tam tikrą socialinę funkciją.

Deja, šiandien vyriausybės garbės lentoje jos rikiuojamos pagal sumokėtus dividentus, nesvarbu, kaip buvo pasiektas pelnas.

Bet sugrįžkime prie monopolininkų. Prieš šventes norėjau grąžinti visas skolas ir sumokėti mokesčius.

Nepavyko, nes paaiškėjo, kad „Vilniaus vandenys“ pakeitė atsiskaitymo tvarką. Gal ji bus gera ir patogi, bet apie pokyčius nebuvau informuotas iš anksto, todėl prieššventinio šurmulio fone pykau.

Norėčiau nedrąsiai patarti paslaugų įmonėms nieko nekeisti gruodžio mėnesį, nes procesai nėra suvaldomi ir tik erzina klientus.

Spėju, kad mano linkėjimus šunys ant uodegos nusineš, nes monopolininkai geriau už visus kitus žino, ką ir kaip daryti. Sakyčiau, kad neklystamumo virusu juos apkrėtė politikai, nors gali būti, kad tai tik žmogiškosios tuštybės atspindys drumzliname kasdienybės vandenyje. Buvo metas, kai galvojau, kad valdžia jiems taip susuka protus, jog patys ima nesuprasti, kad yra laikini ministrai, laikini premjerai, prezidentai ar merai.

Kad juos istorija ir šventasis Petras vertins ne už reitingų aukštumas, o už darbus. Visgi savo laikinumą supranta, bent jau rinkėjų orbitoje, bet stengiasi ne keistis, o slopinti kritiką bei ima neapkęsti kitaip mąstančiųjų.

Yra sakančių, kad gyvename draudimų cikle, kad turime tiesiog būti kantrūs. Klausimas, kiek kantrūs esame, kam bandyti ribų stiprumą, ar absurdas dera su sutartomis bendruomenės taisyklėmis? Alkoholio reklamas jau plėšėme iš užsienio žurnalų, pardavinėjom skandinavų bankus, dėl keistų prasižengimų kalėjimai nesutalpina kalinių...

Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, o dabar atėjo metas ir animaciniam serialui „Simpsonai“. Kažkokiems anonimams kažkas užkliuvo, todėl kažkokia institucija svarstys, kurias serijas rodyti tik po 22 val. – Kafka vartosi grabe. Modernių technologijų pasaulyje „Simpsonus“ visi gali žiūrėti kada panorėję. Kam reikia rimtu veidu užsiimti niekais – spėju, tik tam, kad draudimų metas tęstųsi, kad valdančiųjų patarnautojas jaustųsi svarbus ir įtakingas. Jis nuspręs, ką turi žiūrėti, kaip rengtis ir ką galvoti, kitaip – nubaus.

Dalis politikų savo išsilavinimo spragas žada kaišyti skaitydami „Gyvulių ūkį“, artėjančių Naujųjų proga linkėčiau rinkėjams perskaityti kitą George'o Orwello kūrinį – „1984-ieji“, gal dar ne per vėlu.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.