Nuomonės

2018.12.22 15:22

Mykolas Drunga. Ar Europai gresia pabaiga?

2018.12.22 15:22

Dienraščio „New York Times“ apžvalgininkas Thomas L. Friedmanas savo Paryžiuje sukurtame komentare, klausiančiame „Artėja Europos galas?“, rašo: „Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos liberaliąją pasaulio santvarką, laidavusią daugiau laisvės ir gerovės nei bet kokia kita sistema per visą žmonijos istoriją, palaikė du ramsčiai – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Tautos, dabar besivadinančios Europos Sąjunga.“

Abu šiuos laisvų rinkų, laisvų žmonių ir laisvų idėjų centrus šiandien purto iš kaimo ir užmiesčių kilę bruzdėjimai.

Juose dalyvauja daugiausia baltaodžiai darbininkai ir nesaugiai besijaučiančios vidurinės klasės atstovai, nepatyrę naudos iš globalizacijos, imigracijos ir technologijos proveržių, praturtinusių tokius miestus kaip Londonas, Paryžius ir San Franciskas su jų kultūriškai margais gyventojais.  

Tik ką – rašo T. L. Friedmanas, – mačiau šokiruojančius vaizdus, kaip prieš pat Kalėdas lentomis užkalamos Paryžiaus parduotuvės tam, kad jų neišplėštų, nesuniokotų palei Eliziejaus laukus siaučiantys geltonomis liemenėmis apsivilkę protestuotojai.

Porą dienų anksčiau man Romoje pasakė, kad Italija, viena iš Europos Sąjungos steigėjų, valdoma naujos, keistos, iš kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės jėgų sulipdytos koalicijos, gali sumanyti Italiją ištraukti ne tik iš bendrosios valiutos, bet ir iš  narystės Europos Sąjungoje.

Matant Britaniją ištiktą paralyžiaus ir neapsisprendžiančią kuriuo būdu atlikti ekonominę savižudybę pasitraukiant iš Europos Sąjungos  ir dargi matant kaip Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas džiūgaudamas sveikina Europos Sąjungos irimą užuot palinkėjęs jai geros kloties, man darosi akivaizdu, kad esame pasiekę kritišką istorijos tašką.

Esminis iššūkis tiek Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tiek Europos Sąjungai yra tas pats: technologijos ir globalizacijos procesų pagreitėjimai atnešė daug daugiau imigrantų į daug atokesnes jų visuomenių pakampes – štai Paryžiaus priemiesčių daugiabučiuose šiuo metu vyrauja imigrantai – bet tuo pačiu metu radikaliai pasikeitė ilgai užsikonservavę visuomenės papročiai.

Pvz., teko priimti homoseksualias santuokas, pripažinti lytį keičiančiųjų teises, suprasti, kad iš vidutinio darbo nebegalima tikėtis vidutinio atlygio, leidžiančio išlaikyti vidutinio lygio gyvenimo stilių

Vidurinės klasės, skatinusios Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos augimą XX-ajame amžiuje, rėmėsi tuo, ką galima pavadinti „aukšto atlyginimo ir vidutinių įgūdžių“ darbais. Tačiau robotika, dirbtinis protas, išteklių perkėlimas, užsakomosios paslaugos, importas iš Kinijos nušlavė nuo Žemės paviršiaus didelę dalį vidutinių įgūdžių ir tarnautojų bei darbininkų rutininių darbų.

Dabar apsčiai yra aukšto atlyginimo ir didelių įgūdžių bei žemo atlyginimo ir mažų įgūdžių darbų. Bet aukšto atlyginimo ir vidutinių įgūdžių darbai sparčiai nyksta, palikdami daugybę žmonių su stagnuojančiomis pajamomis ir degančiu apmaudu, nukreiptu prieš iš aukšto į juos žiūrinčius globalizuotus vikrius miestiečius, įgijusius tuos nerutininius įgūdžius, kurių šiandien reikia gerai apmokamiems darbams gauti.

Kai vienu ir tuo pačiu metu keli iššūkį visiems šiems žmones palaikantiems dalykams – savų namų pojūčiui, darbo vietos saugumui, asmens ir šeimos klestėjimo perspektyvai, įprastinėms socialinio gyvenimo normoms ir po to visa tai dar pagarsini socialiniuose tinkluose – tai sulauki tikrai gaivališkos reakcijos, kaip tą patyrė prezidentas Emmanuelis Macronas skersai išilgai Prancūzijos.

Neseniai Londono kairiųjų dienraštis „Guardian“ paskelbė kai kurių tų geltonaliemenių protestuotojų pasisakymus apie E. Macroną ir kodėl jie protestuoja.

Štai 55-erių metų Florensė, dirbanti krovinių bendrovėje už Paryžiaus, sakė: „kai Macronas pasirodo televizijoje, mums kyla įspūdis, kad jam nejauku būti su normaliais žmonėmis, kad jis mums jaučia kažkokią panieką“. 

O 66-erių metų dailidė Bruno iš Liono, reaguodamas į Macrono siūlymą kelti mokesčius dyzelinui tam, kad būtų kovojama su klimato kaita, sakė, jog tai užkraus sunkią naštą nepasiturintiems kaimo žmonėms.

„Aš turiu mažą dizelinį furgoniuką, bet neturiu pinigų nusipirkti mažiau atmosferą teršiančio, ypač dėl to, kad tuoj išeisiu į pensiją.  Mums atrodo, jog gyvenančius kaime visai pamiršo“.

Ir štai 62-ų metų kaimo mokytoja Marie, kuri teigė nesanti „nei dešinioji, nei kairioji“, o tik už savo „vaikus ir anūkus ir visus tuos, kurie pasiekę 15-tą mėnesio dieną verkia, nes priversti lįsti į skolas.

E. Macronas yra mūsų Liudvikas Šešioliktasis, ir mes žinome, kas jam atsitiko: jam galvą nukirto giljotina“. 

„Reikės nepaprastos lyderystės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Britanijos ir Europos Sąjungos pusių, kad būtų rasta ir įgyvendinta strategija šioms nuoskaudoms pašalinti“, - rašo Friedmanas ir tęsia:

„Reikia kažkaip subalansuoti ekonomikos augimo ir perskirstymo būtinybę su būtinybe pasirūpinti silpnesniaisiais, tačiau neapkraunant būsimųjų kartų, su būtinybe išlaikyti laisvai tekančias sienas tam, kad pritrauktume naujų talentų ir idėjų, ir su būtinybe neleisti žmonėms pasijusti svetimais savo pačių namuose.

Tačiau šiuo metu tokios lyderystės ir strategijos nematyti“, - teigia Friedmanas ir priduria:

„Bet dabar suprantu, kodėl labai nedidelė Jungtinės Karalystės piliečių dauguma balsavo už „Brexitą“ – tokį, kokį jiems įsiūlė.

O jiems buvo pasakyta, kad jie galės sustabdyti visa, kas jiems nepatinka – pirmiausia 2,2 milijonų darbininkų iš kitų Europos Sąjungos šalių antplūdį – ir vis tiek pasilaikyti visa, kas jiems patinka – svarbiausia, Britanijos laisvą prieigą prie Europos Sąjungos rinkos – bet kartu ir nieko neatiduoti.

Deja, visa tai – melas“, – rašo Thomas Friedmanas „New York Times‘ui“ iš Paryžiaus. Kitą šeštadienį apie tai, kaip, jo nuomone, Europą dar galima išgelbėti.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.