Nuomonės

2018.12.18 11:24

Vytautas Keršanskas. Nustokime kalbėti apie Europos kariuomenę

2018.12.18 11:24

Pastaraisiais mėnesiais girdime suintensyvėjusią diskusiją apie Europos kariuomenės sukūrimą. Šia tema pasisakė nuo aukščiausių Europos Sąjungos valstybių vadovų iki kandidatų į prezidentus Lietuvoje. Tačiau reikia pastebėti, kad tai tokia pati abstrakti ir praktiškai šiandien net pradėti įgyvendinti neįmanoma idėja kaip ir, tarkime, ES olimpinė komanda ar futbolo rinktinė.

Bet kaip po kiekvienos olimpiados socialiniuose tinkluose pasirodo paveikslėlis, iliustruojantis, neva Europos Sąjunga laimėjo daugiausiai medalių (ignoruojant elementarų faktą, kad jei ji vis dėlto varžytųsi kaip vienas vienetas, turėtų gerokai mažiau atstovų olimpiadoje), taip ir Europos kariuomenės idėja kasmet vis tampa viešai politikų ir politologų aptariama tema.

Nekalbant apie ankstesnes iniciatyvas ar pasvarstymus paneuropinės kariuomenės tema, pokarinėje Europoje ši idėja pirmą kartą viešai išsakyta Prancūzijos ministrų tarybos prezidento Rene Pleveno 1950-aisiais. Nuo tada ji vėl ir vėl iškeliama į viešumą, aptariama didžiųjų valstybių parlamentų diskusijose ar net įrašoma į valdančiųjų koalicijų programas.

Šiemet šis klausimas tiesiog suliepsnojo, kai viename radijo interviu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neva pasakė, kad Europos kariuomenė reikalinga „apsiginti nuo Kinijos, Rusijos ir net JAV“. Nors iš tiesų jis kalbėjo apie Europos Sąjungos interesų atstovavimą, o ne fizinę gynybą, o Europos kariuomenę paminėjo tik po kelių minučių ir kitame nei šios trys valstybės kontekste.

Nepaisant to, akivaizdu, kad E. Macronas tęsia Prancūzijos „golistų“ tradiciją, pasisakydamas už didesnę Europos strateginę autonomiją nuo JAV. Dar daugiau, Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo kalboje Europos Parlamentui paantrino, kad „vieną dieną turėtų būti sukurta tikra Europos armija“. Tad dviem didžiausioms Bendrijos valstybėms per trumpą laiką garsiai išsakius šią idėją, taip pat turint omenyje ir šiandien darbotvarkės prioritetų sąraše esančius saugumo klausimus, imta labiau nei anksčiau svarstyti – ar tai jau reiškia tikrą, o ne retorinį posūkį Europos kariuomenės link?

Galima tvirtai ištarti – ne, taip nėra. Europos kariuomenė iš praktinės perspektyvos yra tiek pat reikšmingas žodžių junginys, kiek ir Jungtinės Europos Valstijos, t. y. idėjų lygmens formuluotės, nuo realaus išpildymo nutolusios šviesmečiais. Tokiems fundamentaliems dalykams įgyvendinti reikėtų ne tik dešimtmečių, bet ir absoliutaus visų dalyvaujančių veikėjų sutarimo. Naujos suverenumo formos Europoje atsiradimas turėtų pakeisti šiandieninę suvereniteto sąvoką, kuri giliai įsišaknijusi nacionalinėse valstybėse.

Taip, globaliame pasaulyje suvereniteto sąvoka įgyja naujų elementų, tačiau pamatiniai iššūkiai toli gražu neišspręsti. Federacinėms Jungtinėms Europos Valstijoms reikia politinės Europos tautos, o Europos kariuomenei – sprendimus priimančio kariuomenės vado. Pabandykime pasidaryti mintinį eksperimentą ir įsivaizduoti, kaip šiandien ar net po dešimtmečio atrodo Bendrijos vadovų diskusija bandant išrinkti tą vieną, priimsiantį sprendimus dėl kariuomenės panaudojimo. Išties ilga ir karšta diskusija, tačiau kaip aš, turbūt ir jūs apčiuopiamų rezultatų neįsivaizdavote.

Reikia suvokti, kad išorinės saugumo grėsmės yra čia ir dabar, o funkcionuojančiai Europos kariuomenei sukurti reikėtų mažiausiai trejų dešimtmečių ir tai tik idealiu, hipotetiniu atveju. Tad visiems, kurie lengva ranka žongliruoja Europos kariuomenės idėja, reikėtų arba labai konkrečiai apibūdinti tai, ką jie turi galvoje, arba, verčiau, nustoti vartoti šį nieko nepasakantį, tačiau dalį visuomenės, o tarptautiniu mastu – transatlantiškumą akcentuojančias valstybes, visada supykdantį žodžių junginį.

Tai yra klasikinis pavyzdys, kad vartojami žodžiai turi svarbią reikšmę politikoje. Dažnai abstraktūs žodžiai ar pareiškimai tampa telkimo ir įkvėpimo šaltiniu – turime būti stiprūs, pirmi, vieningi, saugūs! Tačiau kartais jie gali atlikti ir priešingą, skaldančią, funkciją, jeigu požiūriai yra per daug skirtingi ir iš tiesų visi supranta, kad praktinis įgyvendinimas žodžių neseks. Europos saugumo problemas spręsti reikia ne abstrakčiomis neapibrėžtomis laike idėjomis, o konkrečiomis priemonėmis. Europos Sąjunga ir jos narės turi prisiimti didesnį vaidmenį kontinento saugumo užtikrinimui, ir tai gali būti padaryta įgyvendinant tokius šiandien pradėtų projektus kaip karinis Šengenas, kibernetinės pajėgos ar kita. Kolektyvinis saugumas ir visų indėlis į jį, o ne Europos kariuomenė turėtų būti dėmesio centre.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.