Nuomonės

2018.12.10 11:09

Bernardas Gailius. Lietuviška istorija apie A. Ramanauską-Vanagą

2018.12.10 11:09

Politikai ir politologai dar ilgai analizuos, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pripažintas faktiniu valstybės vadovu. Tai labai lietuviška istorija, kuri atskleidžia daugelį mums visiems būdingų mąstymo ir pasaulėžiūros silpnybių.

Akivaizdu, kad Seimo deklaraciją iniciavęs Ramūnas Karbauskis sėkmingai pademonstravo savo valdžią. Nors opozicija pamurmėjo apie populizmą, už istoriškai nepagrįstą R. Karbauskio pasiūlymą galiausiai nubalsavo 91 Seimo narys.

Toks ėjimas R. Karbauskiui pavyko dėl to, kad jis sėkmingai užčiuopė visuomenės logiką, pagal kurią gerbiamą žmogų reikia garbinti. Jei A. Ramanauskas-Vanagas vertinamas kaip didvyris ir siūlai atlikti kokį nors teigiamą ėjimą jo atžvilgiu, tai niekas negalės tau paprieštarauti, kad ir kokia išpūsta ar dirbtinė būtų tavo siūloma pagarba.

Viskas taip ir suveikė. Gabrielius Landsbergis iš pradžių dar bandė sakyti, kad toks pasiūlymas iš R. Karbauskio pusės atrodo įtartinai. Bet netrukus visi įtarimai kažkur išgaravo, nors istorikai viešumoje, o sprendžiant iš pasakojimų – ir Seimo komisijoje, sutartinai tvirtino, kad rengiamai Seimo deklaracijai trūksta faktinio pagrindimo.

Taigi, R. Karbauskis ir vėl pašokdino Seimą, vėl pelnė nepelnytų „taškų“ ir dar šiek tiek paaugino savo galią. Gaila, kad savo silpnybes mums tenka patirti tokiu nemaloniu būdu. Bet gal tai galėtų paskatinti tiksliau tas silpnybes įvertinti ir pradėti iš jų kapstytis?

Problemą galima suformuluoti taip: mums – lietuviams – neatrodo pakankama tai, ką žmogus iš tikrųjų padarė, ką jis nuveikė per savo gyvenimą. Taip yra todėl, kad, mūsų įsitikinimu, žmogaus vertę kuria ne jo darbai ar rezultatai, o kitų žmonių nuomonė.

Nesvarbu, kad A. Ramanauskas-Vanagas pradėjęs nuo partizanų būrio tapo viso ginkluoto pasipriešinimo karvedžiu. Daug svarbiau, kad jis buvo „pamirštas“, o dabar turi būti „prisimintas“.

Mums nepakanka jam pareikšti įprastą, jo statusą atitinkančią pagarbą. Tai buvo padaryta per laidotuves, bet to, kaip minėta, nepakanka. Reikia sugalvoti tiek ir tokių titulų, kad jie pademonstruotų visą jam priskiriamo didvyriškumo apimtį. Nes A. Ramanauskas-Vanagas vertas tiek ir to, kiek ir ko apie jį pasakome.

Tokiu būdu mes iš principo atmetame bet kokią vidinę, savaiminę žmogaus ir jo darbų vertę. O tai svarbu ne tik atsimenant ar pagerbiant žmones. Ši silpnybė turi praktinę išraišką ekonomikoje ir paveikia mūsų kasdienybę.

Mes netikime, kad kokybė egzistuoja nepriklausomai nuo žmonių nuomonės. Kad daiktas ar paslauga gali būti kokybiškas dėl savo savybių, nepaisant įvaizdžio. Kadangi tuo netikime, tai kokybės ir nenusiperkame.

Visai neseniai ieškojome atsakingų už tai, kad tų pačių produktų kokybė Lietuvoje žemesnė negu kitose ES šalyse. Nesvarbu, kas atsakingas. Svarbesnis faktas – Lietuvos pirkėjui neverta parduoti aukštesnės kokybės prekių, nes jis puikiai perka ir žemesnės.

Apie kokybę, pasak tyrimų, žmonės Lietuvoje sprendžia iš nuojautos, remdamiesi nusistatymais ir su preke susijusiomis emocijomis. Tokioje ekonomikoje net reklamai nebūtina aukšta kokybė.

Dėl savo keistų įsitikinimų mes perkame ne produktus, o jų iliuzijas. Gerai, kad pagaliau ir patys pradedame tai suprasti. Bet neturėtume tikėtis artimiausiu metu šios problemos išspręsti. Kol kas, atrodo, nė neketiname atsigręžti į tikrąjį jos šaltinį – save pačius.

Baisu ir pagalvoti, kaip daugelis iš mūsų, matyt, jaučiasi savo viduje. Jei žmogaus verte laikome tik pagyrimus ir titulus, tai kaip vertiname save, kokia mūsų savivertė? Juk Seimas negali visų paskelbti faktiniais valstybės vadovais.

Nors iš tikrųjų, gyvendami demokratinėje respublikoje, visi ir esame būtent tokie.

Istoriko, politikos apžvalgininko Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.