Nuomonės

2018.12.07 19:19

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Profesionalų vyriausybės nėra. Mokytojai išsklaidė šį mitą

2018.12.07 19:19

Tokio bukumo, kokį mums siūlo „profesionalų” vyriausybė, seniai nebuvo, jeigu iš viso buvo. Ministerijos sofų slėpynės, tualetų blokada – atrodė, jau viskas, pasimokė. Bet ne. Kuo toliau, tuo linksmiau.

Neleidžia įnešti maisto produktų – ragina pradėti bado streiką? Kas bus rytoj? Gal patys išsikraustys ir praneš, kad konfliktas su streikuojančiais mokytojais tokiu būdu išspręstas?

Visa tai vyksta Švietimo bei mokslo ministerijoje, kuri turėtų rūpintis tinkamu turiniu jaunų piliečių galvose. Ar gali, jeigu jų pačių galvose siaučia betvarkė.

Užuot galvojus apie reikalus iš esmės, desperatiškai bandoma kaip nors sugrįžti į vakar dieną, kai buvo ramu ir niekas valdiškuose namuose nenakvojo. Tai yra tikslas, o ne mokytojai ar mokslo kokybė.

Tuo metu, kai valstybės švietimo ir mokslo tvirtovė pykstasi su sveiku protu, kai premjero patarėjas lygina mokytojus su teroristais, vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis ragina streikuojančius mokytojus sudėti ginklus ir teigia žengiantis pirmąjį žingsnį – sudaro komisiją, kuri sukurs viso mūsų šalies viešojo sektoriaus finansavimo strategiją. Tvarią ir ilgalaikę.

Keistas derinys – viena ranka muša, o kita rodo riestainį ir kviečia taikytis. Bet nepadės. Žodis komisija jau seniai varo alergiją. Niekas jomis nebetiki. Nes supranta, kad jos kuriamos tada, kai reikia suvynioti reikalą į vatą, arba tada, kai galima išmaudyti opoziciją. Strategijų visi prisisotina prieš rinkimus, o po to tikisi ko nors konkrečiau.

Šis žingsnis parodo, kad jokio plano nėra. Vienintelis noras – viską kaip nors atidėti. Taip, kaip jau buvo atidėta ne kartą. Atidėti, suvynioti ir pažymėti vieninga viso viešojo sektoriaus reikalų etikete.

Kitaip sakant, tai yra oro stumdymas. Ir mokytojai tai supranta. Jeigu nepadėjo ministrų išvarymas urmu, nepadės ir komisija su strategija.

Grupinis ministrų išvarymas gerokai retesnis reiškinys nei komisijos sudarymas ir įdomus įvairiais kampais.

Tai daug pasako apie patį premjerą. Apie jo požiūrį į komandą, prioritetus, vadybos metodus. Tai buvo trigubas šūvis sau į koją, nors pakako tam kartui ir vieno.

Pikantiška yra tai, kad tokia radikali ir anksčiau tobulai veikusi priemonė nedavė rezultato, kurio laukta.

Visuomenė tampa atsparesnė manipuliacijoms, kokios patrauklios jos bebūtų? Panašu, kad taip. Bent jau ta jos dalis, kuri nebenori būti tyliu baudžiauninku, nebenori dalyvauti ir proginiuose politikų spektakliuose.

Nuleidžiant vyriausybės kraują tikėtasi nuleisti garą, bet išėjo kiek kitaip. Vyriausybė kompromituojasi ir klimpsta į krizę. Galima sakyti, smaugia save savo pačių rankomis.

Iš darbo metamas aplinkos ministras Kęstutis Navickas prisipažino neturėjęs galimybių savarankiškai veikti. Jo pareiga vyriausybėje buvo – vykdyti primestus sprendimus.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson taip pat kalba apie spaudimą, patirtą  iš premjero ir jo aplinkos, ir apie savigarbą, kuri neleistų dirbti komandoje toliau. Bet leido iki šiol, kol nevarė iš vyriausybės.

Tai kas tokie yra „valstiečių” ministrai – profesionalai ar tik marionetės?

Profesionalų vyriausybės ministrai išeina padarę reformas ir tylėdami. Sauliaus Skvernelio ministrai – nepadarę reformų ir dejuodami.

Nežinia, ar mokytojai šį kartą pagaliau privers pertvarkyti švietimą iš esmės. Į visų rūšių meniu, kotletų ir padažų struktūrą įnikusiai valdžiai gali būti neįmanoma išspręsti lygtį, kurioje tiek daug nežinomųjų ir prieštaravimų.

Tačiau viena streikuojantys mokytojai jau padarė. Jie išsklaidė profesionalų vyriausybės mitą, sumodeliuotą ir pritaikytą specialiai rinkimams.

Streikas yra normalus reiškinys liberalioje demokratijoje. Bet vyriausybės reakcija į mokytojų streiką yra toli nuo profesionalumo ir nuo normalios politikos.

Ir švietimo, ir viso viešojo sektoriaus problemos nebuvo rimtai sprendžiamos niekada. Neteisinga dėl to kaltinti vien tik dabartinę vyriausybę ir Seimą. Mūsų rinktos valdžios iki šiol nesugebėjo ar nenorėjo vertinti visumos, apsiribodavo trumpalaikiais sprendimais, kurie mažiau pavojingi.

Saulius Skvernelis ir jo komanda turėjo ir galbūt vis dar turi galimybę. Streikuojantys mokytojai, įkaitusi padėtis galėjo tapti jo ramsčiu reformai. Galėjo, bet netapo. Tam trukdo ne streiko atkaklumas, ne stiprūs reikalavimai, o betvarkė politikų galvose. Jų santykis su valstybės piliečiais, grindžiamas principu: aš įsakau – tu vykdai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.