Nuomonės

2018.12.03 09:49

Rita Miliūtė. Universalus receptas marinti demokratiją

2018.12.03 09:49

„Niekada nepamirškite – spauda yra priešas“, – pasakė JAV prezidentas Richardas Nixonas dviem savo patarėjams 1972 m. gruodį. Dar jis liepė šimtą kartų užsirašyti ant lentos, kad priešas yra ne tik spauda – taip pat visuomenės elitas, įskaitant visokius ten profesorius.

R. Nixonas baigė atsistatydinimu – po to, kai melavo ir naikino garso įrašus iš prezidento darbo kabineto, po to, kai buvo juodinami oponentai. Kol kas yra vienintelis ligi šiol taip darbą baigęs JAV prezidentas.

Užtat Lietuvos politikoje yra ne vienas, kas vadovaujasi R. Nixono instrukcija. Ir stengiasi daryti viską, kad devyniais priešų ratais patikėtų jų rinkėjai. Tai yra patogu, kai reikia parodyti, kas kaltas, dėl ko nėra žadėtų stebuklingų permainų. Spauda. Nes žurnalistai trukdo dirbti, dėl to stringa reformos.

Tačiau toks elgesys yra pavojingesnis, negu gali atrodyti, jei vertintume tiktai per politikų ir žurnalistų santykių prizmę.

Du Harvardo universiteto profesoriai, jei sektume R. Nixonu, politikų valdžioje priešai, du dešimtmečius tyrinėjo demokratijų žlugimą įvairiose šalyse. Knygoje apie demokratijų mirtį Stevenas Levitsky ir Danielis Ziblattas rašo, kad demokratijos pabaiga prasideda nuo lėto ir nenukrypstamo kritiškų institucijų silpninimo. Įskaitant žiniasklaidą, įskaitant nusistovėjusių teisės normų ardymą.

Politikų atakos prieš žiniasklaidą Lietuvoje nėra naujos. Naujos tiktai atakų apimtys. Pasiklausykite, ką sako šio meto valdantieji: žurnalistai ne tiktai trukdo dirbti, jie lobsta, aiškiausiai neteisėtai, dėl to verti parlamentinių tyrimų. Jie nepatikimi, nes esantys neetiški. Etikos pažeidimus Lietuvoje fiksuoja tam sukurtos dvi institucijos, bet neetiškumu žurnalistai kaltinami nepaisant to, kad neturi jokio įspėjimo nė iš vienos. Aukščiausius postus užimantys žmonės skelbia, kad valstybėje nėra nė vienos – nė vienos objektyvios žiniasklaidos priemonės. Jie gaišta laiką žurnalistų „Facebooko“ puslapiuose, ieškodami, ar neras už ką apskųsti dėl neetiškumo. Oriai tai pateikia kaip į parlamentą išrinktų žmonių svarbias veiklas.

Kryptinga, metodiška ir nuosekli veikla mažinti pasitikėjimą žiniasklaida yra ir patikimas būdas mažinti jos įtaką. Be to, kritikų naikinimas viešojoje erdvėje taip pasiplatinant vartelius traktoriumi pasivažinėti per įstatymus, neaplenkiant Konstitucijos. Ir per paties įstatymų leidėjo veiklos taisykles, jei, pavyzdžiui, prireikia būti atgaline data komandiruotam į kokį renginį per Seimo posėdį.

Du Harvardo profesoriai knygoje „Kaip miršta demokratijos“ pabrėžia, kad konstitucija, galų gale, tėra tik popierius, jis pats savaime nėra koks nors savitikslis. Jie sako: „Kaip ir visos rašytinės taisyklės, konstitucija veikia efektyviai ne dėl to, kad užrašyta, o tuomet, kai jos žodžius piliečiai su politikais patvirtina veiksmais.“

„Laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu“, – mums sako Lietuvos Konstitucija. Kiek tuos žodžius atitinka 2 metus Lietuvą valdančių asmenų vengimas atsakinėti į jiems neįtinkančios žiniasklaidos ir tokių pat žurnalistų klausimus? Tiek pat, kiek diskusijos su kritiku nebuvimas padeda piliečių žinojimui. Ir demokratijai.

LRT žurnalistės Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.