Nuomonės

2018.11.26 19:24

L. Klimka. Tilžės akto šimtmetį minint

2018.11.26 19:24

Žvelgiant į Lietuvos istorinių įvykių chronologiją, šios dienos, lapkričio 25-sios  data patraukia dėmesį tokiu keistu sutapimu: 1764 metais buvo karūnuotas paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Istorikai turi įrodymų, kad karūną pretendentas laimėjo su pinigine Rusijos parama. Ir paradoksalu: tą pačią dieną, bet jau po 31-erių metų jis buvo priverstas atsisakyti sosto; kartu valstybingumą prarado ir mūsų kraštas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, įjungta į Rusijos imperijos sudėtį. Tokios tad skaudžios istorijos pamokos.

O štai ateinanti savaitė žymi svarbiu šimtamečiu įvykiu, išreiškusiu prigimtinius ryšius tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje buvo paskelbtas svarbus istorinis dokumentas. Juo Prūsų lietuvių tarybos vardu, remiantis tautų apsisprendimo teise, buvo pareikalauta prijungti Mažąją Lietuvą prie besikuriančios  Lietuvos valstybės. Politinės šio įvykio aplinkybės tuokart buvo labai painios ir sudėtingos. Vokietija jau pralaimėjusi karą,  monarchija galutinai žlugusi, imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II atsisakęs sosto, o į valdžią Reichstage atėję kairieji. Suirutės apimta Vokietijos valstybė daugeliui Mažosios Lietuvos gyventojų jau nebeatrodė esanti saugi priebėga. Praėjus vos trims dienoms nuo Kompjeno paliaubų, užbaigusių Didįjį karą, Klaipėdos laikraštis „Lietuviška Ceitunga“ kreipėsi į lietuvininkus tokiais žodžiais: „Rodos, negali būti jokios abejonės, kad mes, lietuviai, priklausome prie Lietuvos. Niekas neprivalo dabar bijoti išreikšti aiškiai, kad jis nori būti Lietuvos pilietis“.

O Lietuvos valstybėje tuokart jau veikė laikinoji Voldemaro vyriausybė, kuri ir pasiūlė lietuvininkų veikėjams jungtis prie gimstančios Lietuvos valstybės. Tilžės spaudoje buvo paskelbta žinia, esą JAV prezidentas V. Vilsonas Amerikos lietuvių delegacijai pažadėjęs pasirūpinti, jog Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę. Mat tų metų kovo mėnesį Amerikos lietuvių seimas tikrai buvo priėmęs nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo, kuris gegužės 5 dieną buvo įteiktas prezidentui. O toji vizija, virstanti siekiais – iš tarptautinių lietuvių konferencijų, vykusių karo metais Šveicarijoje, Olandijoje, galiausiai Rusijoje.

1918 m. lapkričio 16 d. penkiasdešimt trys aktyvūs lietuvininkų veikėjai, susirinkę bemaž iš visos Mažosios Lietuvos, Tilžėje įkūrė naują politinę organizaciją – Prūsų lietuvių tautos tarybą. Jos nariais tapo žinomi šio krašto žmonės: Prūsijos landtago narys kunigas prof. Vilius Gaigalaitis, kunigas Mikelis Reidys, visuomenininkai Martynas Jankus, Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Adomas Brakas, Kristupas Lekšas, Jonas Vanagaitis ir kiti. Vos įsisteigusi, tą pačią dieną taryba 100 tūkst. egz. tiražu išplatino atsišaukimą, prabilusį tokiais žodžiais: „Lietuvninkai! Pabuskit! Ar mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Ar toliau gėdėsimės savo lietuvystės ir lįsime toliaus po vokiečių dangalu, kurie jau 500 metų mūsų brangią kalbą spaudžia ir naikina. Dabar parėjo adyna svietui apsakyti, kad tad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai“.

O po dviejų savaičių susirinkusi spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose Tilžėje taryba paskelbė dokumentą, pavadintą  Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos AKTU. Jis skelbia: Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti. Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 mt. Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba.

Šį trumpą, politiškai santūrų, bet labai svarbų dokumentą pasirašė 24 Tarybos nariai. Žinia, praktiškai įgyvendinti Tilžės deklaraciją pokario Europoje buvo neįmanoma. Prūsijos atžvilgiu tiek karą laimėjusios Santarvės valstybės, tiek  kaimynė Lenkija turėjo savų planų. Tačiau 1919-ųjų  metų pradžioje Lietuvos valstybei atstovavusi delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje šią deklaraciją vis tik naudojo kaip lietuvininkų politinio apsisprendimo įrodymą. Kaip žinia, po ilgų diplomatinių viražų Klaipėdos klausimą Lietuvai teko 1923-siasias ryžtingai išspręsti karine jėga. Ir šiuo aktu buvo grindžiamas Klaipėdos krašto prijungimo legitimumas.

Žinoma, istorikams dabar kyla nemažai abejonių, vertinant tuos šimtmetinio laiko nuotolio įvykius.  Ar  galima šį Aktą laikyti visų lietuvininkų politinio apsisprendimo išraiška? Ar savo reikšme jis prilygsta Vasario 16-sios Lietuvos nepriklausomybės aktui? Argumentai dėliojami už ir prieš, juolab kad gretutinių dokumentų, sakykim, Tarybos posėdžių protokolų, nėra išlikusių.  Reikia pripažinti, kad Mažosios Lietuvos Taryba nebuvo išrinkta taip, kaip tai padarė Lietuva, surengusi Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18 d. konferenciją – visos lietuvių tautos forumą. Galimas dalykas, kad daug lietuvininkų liko ištikimi savo ankstesnei politinei orientacijai į Vokietiją, nes dideli kultūriniai skirtumai, o ir skirtingos religinės konfesijos trukdė suartėjimui. Tokias Mažosios Lietuvos visuomenėje sklandančias nuostatas patvirtino ir vėlesni įvykiai, kai Lietuvos valdžia, integruodama Klaipėdos kraštą, per visą prieškarį nesulaukė itin didelės vietos gyventojų paramos. Tilžės akto signatarai ne vienas vėliau pateko į hitlerinius konclagerius, o E. Jagomastas su šeima 1941 m. buvo sušaudyti Paneriuose.

Nors ir skirtingai vertinamas, nors ir neturėjęs reikšmingų teisinių pasekmių, Tilžės aktas labai pravertė formuojant viešąją nuomonę tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje plotmėje. Jis tebėra aktualus ir mūsų dienomis. Visų pirma – kaip Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istorinių kultūrinių ryšių simbolis. Juk jaučiame didžiulę tautos skolą Mažajai už lietuvišką raštiją, už Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Liudviko Rėzos, Danieliaus Kleino, Vydūno ir kitų to krašto šviesuolių žodžius, įkritusius kiekvieno lietuvio širdin.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.