Nuomonės

2018.11.26 10:00

J. Tvaskienė. Marksizmo dvasia, paklaidžiojusi po Europą, susisuko gūžtą S. Skvernelio užantyje

2018.11.26 10:00

Lošimas praktiškai be pralaimėjimo: ta Lietuva, kuri prieš dvejus metus dėl kalafioro kainos rėmė prekybos centrų boikotą, plos katučių bet kuriam gelbėtojui, pažadėsiančiam sutramdyti prekybininkų apetitus. Ir primesti vieną kitą papildomą eurą – per pašalpas ar per „vaučerius“, didelio skirtumo nėra.

Tos Lietuvos – nes juk žinome, kad lietuvų yra ne viena – giminės, susėdę už vaišių stalo, po kelių arbatos puodelių imasi visiems bendros ir mielos temos – kaip auga kainos. Kaltininkai aiškūs – didieji prekybos tinklai. Išeitis irgi aiški: mažos parduotuvėlės, kažkada veikusios kiekvieno daugiabučio kieme, o paskui didžiųjų prekybos centrų išstumtos į istorijos šiukšlyną.

Tie, kas skaičiuoja kiekvieną eurą – o tokių, gyvenančių žemiau absoliutaus skurdo ribos, tai yra gaunančių mažiau nei 238 eurus per mėnesį, Lietuvoje, praėjusių metų duomenimis, yra apie 390 tūkst., taigi, septintadalis iš mistinių trijų milijonų – greičiausiai nesvaigsta nei dėl ekologiškos produkcijos, nei dėl parduotuvėlių. Siekiamybė – prasimaitinti kuo pigiau. Būtent į juos, pagal pradinę iš vyriausybės sklidusią žinią, yra nukreipta „vaučerių“, paprasčiau sakant, maisto kuponų, idėja.

Pagalba žadama dviem kryptimis: skurdžiausieji esą galės, įsigiję „vaučerį“, tam pačiam maisto krepšeliui išleisti ne 10, bet maždaug 8 eurus. Skirtumą įsipareigoja padengti vyriausybė. Žinoma, iš valstybės kišenės, taigi, iš visų mokesčius mokančių piliečių suneštų pinigų.

„Vaučeriai“ bus aptarnaujami tos pačios vyriausybės atrinktose parduotuvėse, įsteigtose smulkiųjų prekybininkų ar ūkininkų. Skurdžiausieji sutaupys, smulkusis ir vidutinis verslas – išloš, ir techniškai tai nebus labai sudėtinga, sako premjeras.

Paskui prasideda įdomybės. Iš vyriausybės pasitarime pristatytų ministerijų priemonių, skirtų kovoti su augančiomis maisto produktų kainomis, dingsta tikslinė auditorija – skurdžiau gyvenantys žmonės. Paskelbiama, kad „vaučeriais“ galės naudotis tik ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantys gyventojai.

Pajamų apibrėžtis, numatant, kiek tikslinė grupė turėtų (ne)uždirbti tam, kad galėtų pretenduoti į šią iš esmės kitokią formą įgyjančią valstybinę pašalpą, neįvardijama. „Vaučerių“ vertė – taip pat. Tepasakoma, jog asmuo per mėnesį galės gauti ne daugiau kaip 3, kurių kiekvienas suteiks 20 proc. nuolaidą.

Jei vienas „vaučeris“ bus vertas 10 eurų, nuo jų bus galima sutaupyti maždaug 2 eurus. Jei vertė – 1 000 eurų, iš mokesčių mokėtojų kišenių nustatytam skirtumui padengti iškeliaus jau 200 eurų. Taigi, ko siekiama tokiu būdu: padėti vargstantiems ikimokyklinukų tėvams nupirkti šiek tiek daugiau ir šiek tiek kokybiškesnio sviesto, aliejaus, kiaušinių, pieno, sūrio (šiuos produktus vardijo premjeras) ar vis dėlto padengti brandintos jautienos kepsnių, kurių kainos „mažose vietos gamintojų parduotuvėlėse“ šoka virš kelių dešimčių eurų ribos, įsigijimą?

Tai esminis skirtumas, nes per „vaučerius“ kompensuojamas kainų skirtumas nugultų smulkiųjų prekybininkų ir produktų tiekimu ar perdirbimu užsiimančių ūkininkų, kuriuos atrinks Vyriausybė, kišenėse. Kalbant hipotetiškai, viskas gražu ir paprasta: ūkininkai susiburs į kooperatyvus, smulkieji prekybininkai įsileis ūkininkų produkciją, „vaučerių“ turėtojai eis pas juos ir pirks, o didieji prekybos tinklai tyliai raudos kamputyje.

Realybėje ūkininkų ir išskirtinių produktų krautuvėlės kuriasi miestuose ir kartais miesteliuose. Padirba, padirba ir jau, žiūrėk, savininkai keičiasi. Panašiai – su žemės ūkio produkcijos prekyba internetu. Pasiūla yra, produktų yra, bet pirkimas vyksta vangiai. Vien dėl to, kad kainų skirtumas tarp natūralaus, ūkininko užauginto produkto ir atvežtojo tonomis iš chemikalais nupurkštų užjūrių laukų toks, kad jo nekompensuos nei 2, nei 22 eurai, „sutaupyti“ per „vaučerius“.

Mažose kaimų ir rajonų parduotuvėlėse, apie kurias taip svajingai kalba, bet greičiausiai net kojos nebuvo įkėlęs premjeras, vyrauja pati pigiausia masinės gamybos produkcija, atgabenta iš dosnios kaimyninės Lenkijos. Su sveiku ir vietinės gamybos maistu tai neturi nieko bendra, bet leidžia išgyventi tiems beveik pusei milijono, kurių pajamos nesiekia net žemiausios skurdo ribos.

Dar, žinoma, yra turgavietės. Su šiek tiek brangesniais nei prekybos centrų lentynose vietiniais produktais ir gerokai pigesniais, nes atgabentais iš tos pačios Lenkijos pigiausių bazių. Eikite, premjere, sukontroliuokite, kurį produktą už vyriausybinį „vaučerį“ iš turgaus pardavėjo pirks naujosios programos dalyvis. Ūkininkai gi aiškiai pasakė: idėją jie remia, bet kasos aparatų tai nepirks. Ten būtų populiarūs kuponai „už grynus“.

Todėl tiek pažadai remti gyventojus „vaučeriais“, tiek skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, kuriuos realizuoti žadama kitų metų liepą, o įgyvendinimo kampanija, akivaizdu, vyks visą ateinantį pavasarį, labiausiai primena gerai suplanuotą ir valstybės lėšomis realizuoti planuojamą prezidentinę rinkimų kampaniją, visuomenei pristatant esminius šūkius: didieji prekybos centrai – blogis, mažosios parduotuvės – gėris, kainų skirtumus padengs S. Skvernelis.

Ar nėra kitų, laiko išbandytų būdų, problemai spręsti? Premjerui, ir ne tik šiam, ir ne tik pastaraisiais metais, siūlyta: valstybė gali peržiūrėti pridėtinės vertės mokestį tam tikroms prekių grupėms, mažinti biurokratinę smulkiųjų gamintojų kontrolę ir didinti didžiųjų prekybininkų priežiūrą.

Prieš metus S. Skvernelis pasakė – ne, Lietuva gyvena rinkos sąlygomis, įtaką kainų mažėjimui gali daryti tik konkurencija.

„Aš suprantu, kad tam tikra marksizmo dvasia arba šmėkla vis dar klaidžioja ne tik po Europą, bet ir po Lietuvą, tačiau kito varianto mes neturime“, – pernai dėstė premjeras. O šiemet marksizmo dvasiai klajūnei jis plačiai atvėrė vyriausybės duris. Ir suderėjo dėl „vaučerių“.

Komentaro autorė – LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė Jurga Tvaskienė.