Nuomonės

2018.11.23 10:00

R. A. Medeišienė. Apie Lietuvos ateitį

2018.11.23 10:00

Kalbėti apie įkaitusią situaciją švietimo sektoriuje jau lyg nebepadoru ir nebestilinga. Viena vertus, kiek padoru yra meluoti apie padidintą atlygį mokytojams, kiek padoru yra teigti, kad mokytojai turi daug laisvo laiko, kiek stilinga yra supriešinti žmones manipuliuojant skaičiais ar mokyklų vadovams permetant atsakomybes tvarkytis su neapgalvotais ministerijos sprendimais?

Kiek padoru tiesiog ignoruoti mokinius, kurie, metaforiškai kalbant, yra Lietuvos ateitis?

Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš realaus mažo miesteliuko – pavadinkime jį Lempiškėmis – gimnazijos. 

Lempiškių gimnazijoje mokosi ir pradinukai, ir gimnazistai. Penktoje tos gimnazijos klasėje – 12 mokinukų. Dirbti čia turėtų būti malonumas, tačiau penkiems iš jų programos individualizuotos ar pritaikytos. Išvertus į visiems suprantamą kalbą reiškia, kad specialistai, įvertinę vaikiukų gebėjimus, nustatė, kad jie nepajėgūs mokytis pagal bendrąją programą. Jiems epizodiškai ar dažniau turi būti taikomi alternatyvūs ugdymo būdai ir metodai, jiems reikia pagalbos, o reikalavimai ir vertinimai jiems taikomi kitokie. Ir tikrai ne visiems penkiems vienodi.

Dar vienas berniukas toje klasėje serga sunkoka diabeto forma; jo mama visąlaik stovi už durų, kokia pamoka bevyktų. Berniuko mokymosi gebėjimai irgi gerokai riboti. 

Kalbantis su toje klasėje dirbančiais mokytojais klausimai sukasi kaip pagreitintoje vaizdo juostoje.

Kaip toje klasėje efektyviai dirbti bet kurio dalyko mokytojui?

Kaip savo dėmesį išskaidyti šešiems minėtiems mokiniams ir nenuskriausti besimokančiųjų pagal bendrąsias programas?

Klasėje yra viena itin gabi mokinė. Kiek jai lieka mokytojos dėmesio?

Kiek mokytojų padėjėjų reikėtų tokiai klasei?

Kiek mokytojų padėjėjų yra visoje mokykloje? 

Didžioji dalis klausimų – retoriniai; atsakymai į abu klausimus apie mokytojų padėjėjus paprasti – jų nėra.

Visgi ne tik šios mokyklos mokytojai patvirtins, kad mokinių su specializuotais poreikiais daugėja. 

Kaip užtikrinti gerą mikroklimatą klasėje, kad niekas, įskaitant ir mokytoją, nebūtų užgauliojamas?

Kaip paaiškinti mokinių tėvams, kad besimokantys pagal individualizuotas ir pritaikytas programas nėra durniai, atsilikėliai, tinginiai? 

Aiškinti tėvams būtina dėl to, kad tokia leksika iš tėvų lūpų tiesiogiai persikelia į vaikų burnas ir dėl to, kad tėvai neskuba mokymosi sunkumų turintiems vaikams lengvinti programų vengdami aukščiau minėtų pasekmių.

Kokie galimi sprendimai šiuo konkrečiu mažo miestelio gimnazijos penktosios klasės atveju? 

Vien šioje klasėje reikia bent dviejų mokytojų padėjėjų. Per visą mokyklą – dar bent trijų. Mokytojų padėjėjų etatus tvirtina savivaldybė. Net ir prieš savivaldos rinkimus to reikalauti, sako direktorė, nerealu – rajone nėra lėšų.

Sunkoka diabeto forma sergantis berniukas galbūt – čia dar turi prasisukti visas tarnybų ratas –  bus mokomas namuose. Jis gyvena atokiau nuo gimnazijos. Tai reiškia, kad kai mokytojai savom mašinom pas jį važinės, galbūt pasidengs kuro išlaidos, bet atlygio už vedamą pamoką kaip ir nebeliks.

Mokytojai kalba, kad individualizuotos ir pritaikytos programos dažnu atveju taikomos iki devintos klasės. Vėliau visi mokiniai ūmai tampa vienodų gebėjimų.

Ir statistika graži, ir lėšos sutaupomos. 

…O mokyklose vaikšto Lietuvos ateitis. Dažnai pasimetusi, nesuprantanti, kaip viskas veikia, nelengvai susigaudanti, kuo tikėti, ką gerbti, į ką lygiuotis. Nes nepadoriai ir nestilingai yra ignoruojama.

Teatrologės Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.