Nuomonės

2018.11.20 13:56

V. Keršanskas. Kas naujo Rusijos propagandos fronte?

2018.11.20 13:56

2016-aisiais Rytų Europos studijų centras kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais parengė vieną išsamiausių studijų apie Rusijos dezinformaciją Lietuvoje, kurioje tarp svarbiausių tyrimo išvadų buvo šios. Priešiška propaganda Lietuvoje siekiama keleto tikslų: pirmiausia, skatinti nepasitikėjimą Lietuvos politinėmis institucijomis bei demokratija, sugrėsminti esamą socialinę ir ekonominę situaciją. Antra, menkinti nepriklausomą Lietuvą kaip idėją apskritai bei atskirus jos elementus, tokius kaip didžiavimasis valstybe, jos istorija, paramą kariuomenei. Trečia, didinti nepasitikėjimą Europos Sąjunga ir NATO, taip pat kurti ar stiprinti pleištus tarp Lietuvos ir strateginių jos partnerių.

Kitas reikšmingas atradimas buvo tai, kad skirtingos visuomenės grupės yra nevienodai imlios priešiškai propagandai. Labiausiai imliomis įvardintos šios dvi: tai – sovietinės nostalgijos veikiami, o taip pat šiandienine demokratijos situacija Lietuvoje nusivylę gyventojai. Tad norint plėsti prokremliškai nusiteikusių Lietuvos piliečių ratą, šioms dviem grupėms gali būti skiriamas didesnis nei kitoms Rusijos propagandistų dėmesys.

Norėdami patikrinti, kokie pokyčiai įvyko per pastaruosius du metus, taip pat tai, kaip Lietuvos gyventojai vertina kovos su priešiška propaganda priemones, šių metų vasarą Rytų Europos studijų centras užsakė pakartotinį visuomenės nuomonės tyrimą, kurį atliko bendrovė „Spinter tyrimai“.

Apklausa parodė, kad vertinant sovietinę Lietuvos praeitį tendencijos yra teigiamos: mažėja manančiųjų, kad sovietmečiu buvo geriau nei šiandien, taip pat ir neapsisprendusiųjų. Be to, ryškiai išaugo nesutinkančių su tokiu teiginiu, iš viso 48 proc. respondentų. Sovietinė nostalgija susijusi su amžiumi – tarp vyresnių nei 56 metai respondentų teigiamai vertinančių sovietinę praeitį buvo daugiau nei vidurkis, atitinkamai tarp jaunimo – mažiau.

Kalbant apie pasitenkinimą demokratija, taip pat užfiksuotas kiek geresnis nei 2016-aisiais bendras situacijos vertinimas, nors nepatenkintų išlieka apie 40 proc. Taip pat respondentai linkę skeptiškai vertinti eilinio piliečio įtaką sprendimų priėmimui, o tai iliustruoja egzistuojantį atotrūkį tarp valstybės institucijų ir piliečių. Tad jeigu sovietmečio šlovinimo naratyvas, panašu, nebeturi reikšmingo efekto ir yra atmetamas, Kremliaus propagandistų bandymai ryškinti skirtį tarp visuomenės ir valdžios bei valstybės institucijų atliepia visuomenės nuotaikas ir todėl gali lengviau įsitvirtinti.

Klausiant apie įvairius Rusijos dezinformacijos sraute dažnai sutinkamus naratyvus, pastebėta, kad idėja apie santykių tarp Lietuvos ir Rusijos gerinimo naudą respondentų priimta gana pozityviai – apie 50 proc. pritarė tokiam teiginiui. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad Kremliaus vykdomos užsienio politikos grėsmė nėra suvokiama arba gyventojai palaiko taikomų sankcijų Rusijai panaikinimą. Kad Rusijos politika kelia tiesioginę grėsmę Rytų Europos valstybėms sutinka 40 proc., o kad sankcijos neturėtų būti panaikintos – 54 proc. respondentų, nemaža dalis neturėjo nuomonės šiais klausimais.

Kalbant apie kovą su priešiška propaganda, dažniausiai įvardijamos priemonės yra neapykantą ar melagingą informaciją skleidžiančių kanalų ribojimas, žiniasklaidos raštingumo ir kritinio mąstymo stiprinimas bei savojo naratyvo stiprinimas ir sklaida.

Daugiau nei pusė respondentų pritarė, kad reikėtų kurti daugiau patriotiškumą skatinančios pramoginės ir meninės produkcijos, o apie 40 proc. pritarė vienašališką informaciją skleidžiančių Rusijos televizijos kanalų ribojimui. Klausiant apie medijų raštingumą, tik pusė gyventojų informacijai gauti naudoja daugiau nei vieną informacijos šaltinį ir tik trečdalis tikrina naujienų portaluose perskaitytas žinias.

Tad ką rodo šie bei kiti tyrime atrasti skaičiai? Pirma, nepaisant nuolatinio dezinformacijos iš Rusijos srauto, Lietuvos piliečių parama laikysenai Rusijos atžvilgiu, Kremliaus politikos ir grėsmės vertinimas kinta nežymiai. Antra, reikalingas didesnis dėmesys kryptingai informacijos politikai. Pavyzdžiui, žiniasklaidos raštingumo lygis yra gana žemas ir terpė prasiskverbti melagingoms naujienoms gana palanki. Trečia, išoriniai, tokie kaip sovietinės nostalgijos ar „supuvusių Vakarų“ naratyvai, mūsų visuomenėje nėra itin paveikūs, tačiau egzistuojantis atotrūkis tarp piliečių ir valstybės institucijų sukuria palankią terpę Kremliaus propagandistams šią skirtį dar labiau ryškinti. Ir čia reikalinga ne kovos su propaganda strategija, o platesnis visuomenės ir valdžios pasitikėjimo atkūrimo darbas.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.