Aną sekmadienį Klaipėdos kultūrininkai susirinko prie buvusio policijos pastato ir susikibę rankomis jį apjuosė gyva grandine. Taip jie bandė atkreipti vyriausybės kanceliarijos dėmesį į tai, kad tiek miesto valdžia, tiek vietinė kultūros bendruomenė nori, kad apleistame ir griūvančiame Prūsijos karalystės laikus menančiame pastate įsikurtų kultūros erdvė.
Štai buvusiame policijos komisariate Kaune įsikurs lietuvių kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino vardu pavadintas centras, į kurį palankiai žiūri tiek miestas, tiek Prancūzijos ambasada. Bet Klaipėdoje, atrodo, taip lengva nebus. Daugiau nei pusmetį vilkinusi, vyriausybės kanceliarija galiausiai pranešė svarstanti galimybę čia sukelti Klaipėdoje veikiančius teismus. Jei taip nutiks, minias poilsiautojų, karštą vasaros dieną parplaukusių iš Kuršių Nerijos, Klaipėda pasitiks teismu. Gal geriau nei griuvėsiais, bet visgi... O galėtų pasitikti netikėčiausiu Lietuvoje kultūros centru, su galerijomis, kino sale, koncertinėmis erdvėmis.
Problema šiuo atveju ne tik ta, kad valdžios institucijos mieliau sprendžia valdžios institucijų, o ne kultūros problemas. Su retomis išimtimis visos suinteresuotos pusės – nuo vyriausybės ir savivaldybės iki vietinių kultūros aktyvistų sambūrio problemą apibūdina šūkiu „baletą kaimui!“. Kitaip tariant, regionams, provincijai irgi reikia kultūros! Žmones, gyvenančius toliau nuo Vilniaus, suprask centro, taip pat reikia kultūriškai prusinti. Jei Klaipėdoje neplėtosime kultūros lauko, nekursime ir nepalaikysime kultūrinės traukos vietų, kuriantis miestas virs toksiška pramonine zona. Na, geriausiu atveju kurortiniu miesteliu, į kurį likusi šalies dalis trauks tik dėl to, kad jis įsikūręs prie „didelio vandens“.
Deja, reikia pripažinti, kad šitokia perspektyva niūri ir gąsdinanti atrodo nebent patiems klaipėdiečiams. Daugelis likusios Lietuvos gyventojų jau dabar Klaipėdą mato būtent taip ir tai jų nė kiek nešiurpina. Daugybė mano pažįstamų protingų ir išsilavinusių vilniečių uostamiestį laiko ne šiaip provincija, bet auksine provincija ir tai jai tik prideda „šarmo“. Jūra ir vokiška architektūra – puikus derinys! Nenustebčiau, jei tokios nuomonės laikosi ir ponai iš vyriausybės kanceliarijos, svarstantys vieno didžiulio raudonų plytų pastato, įsikūrusio geriausioje Klaipėdos vietoje, ateitį.
Buvęs policijos komisariato Klaipėdoje, Jūros gatvėje, pastatas, E. Jankausko/VE.lt nuotr..
Tokia tad kova: Vilniaus centre įsikūrusi vyriausybės kanceliarija prieš Klaipėdos centre įsikurti norinčią miesto kultūros aktyvistų bendruomenę. Atrodytų, chrestomatinis Dovydas prieš Galijotą. Bet būtent tai, mano galva, ir yra didžioji problema.
Mat situacija galėtų būti gerokai sudėtingesnė. Juk net penktokai žino – gyvename globaliame pasaulyje, kuriame juda ir migruoja viskas – prekės, paslaugos, pinigai, žmonės. Ir nieko nebestebina, kad nesant kvalifikuotos darbo jėgos vietoje, ją galima nesunkiai atsivežti iš kitur. Pirmoji čia kylanti asociacija – juodadarbiai iš Ukrainos, po truputį užpildantys lietuviškų statybų sektorių ir galbūt (to, prisipažinsiu, nežinau) Klaipėdos uosto dokus. Bet jie – ne vieninteliai galimi darbo migrantai. Ką manote apie profesionalus iš viso pasaulio, atvykstančius dirbti sudėtingesnių darbų tame pat Klaipėdos uoste? Manote, jie čia nevažiuos, nes čia užkampis? Na taip, jie nežino, kad tai auksinė Lietuvos provincija, tačiau pasaulyje inžinierių išmokslinama daugiau nei Lietuvoje, o miestas, kalbantis apie uosto plėtrą jiems, gali pasiūlyti išties konkurencingus atlyginimus. Todėl negalvoti, kad anksčiau ar vėliau tas miestas pritrauks žmones ne tik iš Rietavo, bet ir iš Roterdamo gali vėlgi, nebent tik penktokas.
O dabar dar įdomesnis klausimas: o kur tie specialistai leis savo konkurencingus atlyginimus?
Kaip tai kur?! Taigi aišku, valgys, gers, pirks nekilnojamąjį turtą! Ar tikrai taip manote? Tik ką svarstėme, kad niekas čia nevažiuos, nes čia užkampis, o dabar jau tikime, kad visi norės čia kurtis?
Verslininkai, samdantys aukštos kvalifikacijos specialistus iš svetur, žino, kad ir poreikiai jų šiek tiek kitokie, nei atidirbus savo pamainą griūti veidu į samanas. Jiems reikia rafinuotų laisvalaikio leidimo vietų – kino, parodų, literatūros suprantama kalba. Savo konkurencingus atlyginimus jie mieliau leidžia tokiems dalykams, nei nekilnojamam turtui. Bet kurgi, sakykite, jie juos leis Klaipėdoje? Ar, numanomai, tam reikalui jie važiuos į centrą, į Vilnių?
Bet centras yra ten, kur plūsta srautai. Šiandieniame pasaulyje pradžioje pinigų ir žmonių srautai, o paskui ir visi likę. Stambusis Klaipėdos verslas turi būti tuo suinteresuotas kaip niekas kitas.
Pala pala, sakysite, betgi tu čia viską suplaki į vieną! Juk tai atskiros sferos – ekonomika, politika ir kultūra, o pastarųjų dviejų pajungimas pirmajai visada baigiasi jų nuosmukiu. Tai aksioma, nuolat patvirtinama karčios patirties. Todėl bandyti patraukti į kultūros aktyvistų pusę verslininkus tolygu kaulyti investicijų ir žadėti, kad būtent jie pasiims dividendus. Verslas, žinia, neinvestuoja į tai, už ką greitai negaus didelio pelno. Taip investicijos į kultūrą baigiasi kūrybinėmis industrijomis. Nebūtinai sėkmingų to pavyzdžių yra ir toje pat Klaipėdoje – pavyzdžiui, „Kultūros fabrikas“.
Galbūt. Nors, tiesą sakant, galima pateikti ir geresnių pavyzdžių – kad ir euforija tebealsuojantis MO muziejus. Bet ne apie tai aš čia.
Aš apie verslininkų investicijas į verslą, vadybiniu žargonu tariant, į žmogiškuosius išteklius. Nepalaikydami, nepuoselėdami Klaipėdos kultūros, Vakarų Lietuvoje neturėsime ne tik kuriančio miesto, bet ir pramoninio miesto. Rimto pramoninio miesto į kurį per daug nesusimąstydami važiuotų aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Todėl, sakyčiau, visai pravartu būtų pasidomėti, ką šiuo klausimu mano didžiųjų ir kiek mažesnių Klaipėdos kompanijų vadovai. Nes skambutis į vyriausybės kanceliariją iš kokios krovos kompanijos biuro ponui vyriausybės kancleriui, sprendžiančiam Klaipėdos teismų pastato problemą, išties suskambėtų.
Ne, aš tikrai nemanau, kad tai vienintelis svarbus dalykas, išeitis ir ar net išeities taškas svarstant policijos pastato Jūros gatvėje likimą ir apskritai kultūros Klaipėdoje problemas. Svarbus čia ir menininkų interesas, ir eilinių klaipėdiečių laisvalaikis. Tik panašu, kad teoriškai suprasdami, jog kultūra yra visų reikalas, praktiškai veikdami pernelyg dažnai linkstame apie tai primiršti. Nors Klaipėda turi visas sąlygas šitokią padėtį pakeisti. To jai ir linkiu.
Beje, šiame komentare vietoje Klaipėdos galėtų būti ir jūsų miestas.
Filosofo Kęsto Kirtiklio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
