Nuomonės

2018.11.16 11:51

R. Urbonaitė. Kalbėjimas politikams nerekomenduojamas

2018.11.16 11:51

Politikoje kalbėjimas yra svarbus dalykas. Komunikuojant palaikomas ryšys su valstybės gyventojais, atsiskleidžia politiko asmenybė, požiūriai, mąstymas. Tačiau ši valdžia, regis, į tai nelabai kreipia dėmesį. Ir nežinia, ar dėl to, kad mano, jog tai nesvarbu, nes pakils pensijos, duosim kuponus ir viskas bus gerai, ar nesupranta, kad kalbėjimas yra svarbus aiškinant savo sprendimus, nes politikoje nėra vieno teisingo sprendimo, niekada visi patenkinti nebus, todėl argumentų dėstymas ir aiškinimas yra itin svarbus.

Ir pa(si)teisinimai „nepagalvojo“, „netyčia taip išsprūdo“ yra dažnai nieko verti. Taip, svarbiausi valdžios asmenys turi daug komunikuoti ir klaidų išvengti yra neįmanoma. Bet yra nereikšmingos klaidos, sąlygotos, pavyzdžiui, atminties spragos, ir yra situacijos, kai kalbant pasimato visas mąstymo „grožis“. Iš kitos pusės, kuo daugiau kalbi, tuo įgyji ir daugiau patirties, kuri padeda ir techninių klaidų išvengti. Bet, regis, daugėja ne patirties, o arogancijos ir nepasitenkinimo demonstravimo. Suvokimo, jog politikas privalo kalbėti ir atsakyti į klausimus, kurie dažnai bus nepatogūs, deja, nedaugėja. O kalbos apie tai, kad darome daug, bet nesugebame iškomunikuoti tiesiog skamba neįtikėtinai, kai patys politikai neretai tiesiog neina ir kviečiami kalbėti.

Bet Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kalba. O žurnalistai tiesiog su džiugesiu laukia trečiadienių, kai jau įprasta girdėti Seimo pirmininko interviu, nes žino, kad bus linksma. Pastarasis trečiadienis nėra išimtis. Viešoji erdvė tiesiog ūbauja po pareiškimo, jog mokytojams nereikėtų reikšti nepasitenkinimo, nes jie jau daugiau gauna nei universitetų docentai. Linksma ir kartu graudu. Net sunku suprasti, kaip tokios frazės paleidžiamos klajoti viešosios erdvės platybėse. Bet dar sunkiau suprasti, o kas jų autorių galvose.

Seimo pirmininkas po popiežiaus Pranciškaus vizito interviu metu net negebėjo išskirti nė vienos frazės iš popiežiaus kalbų ir pasvarstyti, kodėl mus verta į popiežiaus žodžius įsiklausyti. Užtat pasiūlė knygutę su kalbomis išleisti. O tema tiesiog dovana, tik kalbėk, užpildysi eterį ir net sumažinsi laiką, per kurį, tikėtina, sulauksi ne tokių malonių klausimų. Komunikacijos klasika. Bet tik ne Seimo pirmininkui. Ir naivu galvoti, jog klausimų politikas nežino iš anksto. Žino, nes juos žino visi, kurie nors kiek stebi politinio lauko aktualijas.

Premjeras pastarąją savaitę irgi neatsilieka. Tie patys mokytojai, pasirodo, visiški akiplėšos, nes nori ir vieno tūkstančio eurų atlyginimo ir dar laisvo laiko daug turėti, o tokių galimybių nėra. Neverta net ilgai svarstyti, ką apie tai galvoja mokytojai. Bet ką galvoja premjeras, gana aišku. Ir čia ne kokia faktinė klaida, čia – požiūris. Etatinis apmokėjimas nėra jokia blogybė savaime, ten yra įgyvendinimo problemos. Bet, deja, premjero empatijos ir suvokimo stoką stebime ne pirmą kartą ir jos paslėpti nepavyksta, o gal net ir nesistengiama tai padaryti.

Premjeras geba ir pareikšti, jog blogai visiems su teksto suvokimu, kai jo įrašas socialiniame tinkle dėl pozityvių naujienų iš investuotojų sulaukė kontroversiškų vertinimų. Tik tai, jog visi suprato įrašą vienodai, nelabai turėjo kokios įtakos premjerui. Suprask, durneliai visi ir tiek.

Taip pat nesivargina premjeras aiškintis ir reaguoti į komentarus, kuriuos išsako vienas iš mūsų valstybės Konstitucijos autorių. Kaip teisininkas teisininkui galėtų ir net turėtų atsakyti. Tačiau premjeras renkasi ne atsakyti, o naudotis seniai žinoma ir neretai pasiteisinančia propagandos technika – „etikečių klijavimu“. Kam vargintis, jei užtenka pasakyti, jog šitas asmuo angažuotas ir atstovauja vienai politinei jėgai. Pasakei ir dėl jokių argumentų sukti galvos nereikia. Nepatiko kritika, užklijavai etiketę, kuri nurodo, kad kritikuojantysis yra kieno nors papirktas tautos priešas, ir nieko aiškinti nebereikia. Už šitą techniką dešimt balų. Bet ar tai demonstruoja problemų suvokimą, įsigilinimą? Tikrai ne.

R. Karbauskis, regis, irgi nelinkęs gilintis į tai, ką šneka. Politikas, turintis verslus, nors jiems oficialiai ir nevadovaujantis, pakliuvęs į keblias situacijas dėl savo verslo, aiškina, jog tarp jo ir jo verslo tiesiog Didžioji Kinijos siena. Bet ką bandoma apgauti? Taip tiesiog nebūna. Iš kitos pusės, turėti verslą, kuris dar ir po padidinamuoju stiklu ir nesidomėti kas ir kaip, tai yra visiškas profaniškumas ir atsakomybės nejautimas. Valdyti nebūtina, bet bent jau pačiam stebėti kas ten vyksta, tai mažų mažiausiai logiška. Nes bet kuriuo atveju, atsakomybės bus reikalaujama iš politiko.

Taigi panašu, kad kas galvoje, tas ir ant liežuvio. Ir čia tik pastarųjų dienų vos keli epizodai. Komunikacijos specialistai gali išmokti suvaldyti mimikas, gestus, bet mąstymo jie, deja, nepakeis.

Rimos Urbonaitės, kuri yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Politikos instituto lektorė, komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.