Prasidėjo, prasideda ir dar tik prasidės. Kalbu apie rinkimus, kurių kitąmet bus treji: savivaldos, Europos Parlamento ir Lietuvos Respublikos prezidento. Jei būčiau kurios nors partijos patarėjas, siūlyčiau daugiausia pastangų dėti ir lėšų skirti siekiant laimėti savivaldos rinkimuose, nes būtent čia padedamas pagrindas būsimoms pergalėms pakeliui į Seimą. Kad ir kaip sukiotume, Lietuva yra parlamentinė respublika, todėl galios centras yra Seime.
Dalios Grybauskaitės prezidentavimo istorija yra labiau išimtis, nei taisyklė, ir jai palikus Simono Daukanto aikštės rūmus, šios vietos reikšmė Lietuvos vidaus gyvenime sparčiai mažės, kad ir kas į juos investuotų. Kaimynai latviai ir buvę bendražygiai estai prezidentus patiki išrinkti parlamentarams. Nedrįstu spręsti, ar jie elgiasi racionaliau nei mes, bet iš lietuvių neatimsi noro šiek tiek pasipuikuoti savo valstybingumo tradicijomis ir ambicijų turėti visiems teisingą karalių. Ambicijos ambicijomis, racionalumą palikime finansininkams, o rinkimai yra puikus laikas stabtelėti ir apibendrinus valstybės raidos praeitį, pabandyti brėžti ateities scenarijus.
Gal naiviai, bet norėčiau tikėti, kad savivaldybėse viršų ims ūkinių reikalų sprendimai, Seimas prižiūrės valstybės raidos kontūrus, o prezidentą (-ę) nebus gėda parodyti pasauliui.
Dar ne iki galo susiformavusiame diskusijų lauke kyla klausimas, kuris netrukus taps esminiu ne tik rinkimų retorikos kontekste, – kokį visuomenės sutarimo modelį siūlome? Vis garsiau kalbama, kad turime sutarti, kokio dydžio mokesčius mokėdami, kokių iš valstybės biudžeto finansuojamų paslaugų norime sulaukti. Tokio pobūdžio diskusija turėtų prasmės, jei į politiką einantys žmonės nepamirštų, kas yra garbė ir laikytųsi duoto žodžio. Kadaise valdžia nusprendė pridėtinės vertės mokestį (PVM) nuo 18 iki 21 proc. padidinti „krizės laikotarpiui“. Krizė baigėsi, bet nei buvęs, nei dabartinis premjeras apie PVM mažinimą nenori kalbėti. Tai tik detalė, bet ji turėtų būti svarbi apsispręsti rinkėjams.
Visuomenės sutarimas yra galimas, kai visos dialogo šalys pasitiki partneriais. Kaip galima pasitikėti premjeru ir energetikos ministru, kurie dar prieš pusmetį pasakojo, kad mažinant suskystintų gamtinių dujų terminalo išlaikymo sąnaudas bus gerinamas Lietuvos pramonės konkurencingumas? Pažadai pažadais ir liko, o mokestis tik didėja. Net nenoriu svarstyti, kas mokės už infrastruktūrą, kai dujotiekiu susisieksim su Lenkija, kuri sutarė pirkti dujas iš JAV kelis kartus pigiau, nei mes iš norvegų.
Kad ir galbūt naiviai, bet noriu tikėti ir tikiu, kad į politikos padangę netrukus ateis žmonės, kurie suvoks, kad jų gerovė priklauso ne nuo einamų pareigų, o nuo to, kaip į priekį juda valstybė, kuriai jie turėtų tarnauti.
Rinkimai jau čia pat, todėl visų rinkėjų prašau kelių dalykų. Eidami balsuoti pasidomėkite pretendentų biografijomis, paskaitykite, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi ir... ar laikosi duoto žodžio.
Ramūno Terlecko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
