Nuomonės

2018.11.10 18:05

M. Drunga. Ar yra Amerikai vilties?

2018.11.10 18:05

Lietuvių kilmės amerikiečių istorikas, politologas Andrew Bacevich svetainei „American Conservative“ parašytame straipsnyje aptaria dabartinį politinį sąmyšį Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pradžioje jis cituoja rašytojo Normano Mailerio 1960 m. tartus žodžius, jog „nuo Pirmojo pasaulinio karo amerikiečiai gyveno dvigubą gyvenimą, mūsų istorija plaukė tarsi dviem upėm, kurių viena – matoma, o antra – požeminė“.

Ta paviršinė, matomoji – tai politinė šalies istorija, ji – konkreti, faktinė, praktiška ir neapsakomai nuobodi. Tačiau požeminėje srovėje plūsta neišlaisvinti, žiaurūs, vieniši, romantiški troškimai, išreiškiantys tą ekstazės ir smurto  koncentratą, kuris sudaro tautos svajonių gyvenimą.

Tuos žodžius N. Maileris rašė Johnui Kennedy kandidatuojant į Amerikos prezidentus. Jeigu šis rinkimus laimėtų ir pakeistų praktiškąjį bei nuobodų (nors ir raminančiai veikiantį) Dwightą Eisenhowerį, būtų tai „egzistencinis poslinkis“, į paviršių iškeliantis požeminę upę su visa jos vinguriuojančia jėga ir užspausta energija.

N. Mailerio spėjimas pasitvirtino su kaupu. J. Kennedy tapus Baltųjų rūmų šeimininku, požeminė upė prasiveržė į paviršių ir sukėlė epinį septintojo dešimtmečio visuomeninį ir politinį potvynį.

Vis dėlto J. Kennedy vadovavimas, nutrauktas jo nužudymo, turėjo dviprasmišką palikimą. Jo beatodairiškas bandymas nuversti Fidelį Castro įžiebė Kubos krizę, kurią jis pačiu laiku nugesino. Už tai jam turime būti dėkingi.

Tačiau J. Kennedy taip pat patvirtino ir pagilino Jungtinių Amerikos Valstijų nelemtą vaidmenį Vietname, o tai nenusipelno jokios padėkos. Nemažiau dviprasmiškas buvo ir jo įpėdinio Lyndono Johnsono prezidentavimas.

Daugiau atentatų, tiek sėkmingų, tiek nesėkmingų, milžiniški protestai prieš Vietnamo karą, riaušių draskomi miestai, kontrakultūros iškilimas, vietinio terorizmo atsiradimas, bendras pasikėsinimas prieš įsitvirtinusių institucijų legitimumą – visa tai privedė prie to, kad 1968 m. šalis atrodė atsidūrusi ties suirimo riba.

Leiskite man pasiūlyti mintį, tęsia A. Bacevičius, jog šiandien esame panašioje situacijoje. Požeminė srovė ir vėl į paviršių išsviedė ekstazės ir smurto gaivalus. Septintąjį dešimtmetį jie kilo iš kraštutinės kairės. Šiandien jie kyla iš kraštutinės dešinės.

O galimybė, kaip ir 1968 m., kad jėgos taps nebesuvaldomos, yra visiškai reali, kai šalis metasi nuo vienos baisybės prie kitos. Čia skerdynės Pitsburgo sinagogoje tik vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių.

Kaip ir 1968-aisiais, taip ir dabar nėra daug duomenų manyti, kad šalies politinė klasė sugeba suvokti, kas iš tiesų darosi, jau visai nekalbant apie gebėjimą ir drąsą šią problemą išspręsti.

Tad verta prisiminti, kaip Amerikai vis dėlto pavyko išsikapstyti iš septintojo dešimtmečio negandų, nors ir aplamdytai bei suglumusiai, bet išsilaikiusiai viename gabale.

Nemažai nuopelnų čia tenka Richardui Nixonui, kuris, nors turėjo didelių trūkumų, bet buvo tikras politikos meistras. Strategas Nixonas teisingai įžvelgė, jog tam, kad būtų nors kiek Amerikos viduje atkurta ramybė, būtina užbaigti Vietnamo karą.  

Jo programa žingsnis po žingsnio sumažinti pietryčių Azijoje tarnaujančių Jungtinių Valstijų karių skaičių ne tik sumažino amerikiečių aukų kiekį, bet ir įgalino atšaukti karinę prievolę, baigti naujokų ėmimą į karinę tarnybą. Niekas kitas taip neskatino protestuotojų pagaliau savo veiklą nukreipti į kitus, geresnius dalykus.

Taip, galutinė išdava nebuvo „garbinga taika“, tačiau iki Nixonui gresiančios apkaltos to didelio, pačiai Amerikos egzistencijai grėsusio politinio potyvnio vandenys jau buvo pradėję nuslūgti. Tai nemenkas pasiekimas.

Kitas dalykas gal dar labiau privedė prie septintojo negandų dešimtmečio pabaigos. Tai tas nihilizmas, kuriam tam tikra kairiųjų dalis pasidavė. Pvz., pogrindinė revoliucionierių organizacija „Weather Underground“ 1970 m. Jungtinėms Valstijoms paskelbė karą, kviesdama „Amerikos jaunimą pasinaudoti mūsų strategine pozicija už priešo linijų tam, kad prisidėtume prie imperiją griaunančių pajėgų“.

Kurį laiką septintojo dešimtmečio radikalizmas iš tiesų degė labai karštai, bet gana greitai jis perdegė, daugumai amerikiečių prisitaikius prie vadinamosios „imperijos“. Taip jie padarys ir šiandien.

Nepaisant nenuslūgstančios pagrindinių medijų isterijos ir amerikiečių inteligentijos rankų grąžymo, Donaldo Trumpo išrinkimas nebuvo egzistencinis poslinkis. Vis dėlto 2016-ųjų lapkritį požeminė srovė vėl iškilo.

Deja, jokia šiandien į sceną užlipusi politinė figura, nesvarbu kokios partijos, nė iš tolo neturi R. Nixono gudrumo su problema susitvarkyti. Vis dėlto nepulkime į neviltį.

Septintojo dešimtmečio sėkmės ir nesėkmės, greita įvykių kaita turėtų mums duoti pasitikėjimo, kad ilgainiui laimės ne kraštutinumai. Ekstazės ir smurto paklausa ir vėl pasirodys tik ribota ir greitai praeinanti.

Šiandienos kraštutinės dešinės alternatyva nesulauks ilgalaikės eilinių amerikiečių paramos, kaip jos nesulaukė ir kraštutinė kairė per prieš keliasdešimt metų praūžusias įtūžio dienas.

Su laiku ir vėl pasireikš realybės bei padorumo pojūtis.

Tuo tarpu konservatyviai nusiteikusių žmonių užduotis būtų laikytis savo principų, pradedant nuo pagarbos Konstitucijai ir jos pažadui puoselėti vienybę, teisingumą, ramybę namuose, bendrąją gerovę ir laisvės palaimą visiems amerikiečiams“, – baigia savo straipsnį svetainėje „American Conservative“ istorikas, politologas Andrius Bacevičius, kurio naujausią knygą „Amerikietiškojo šimtmečio sutemos“ neseniai išleido Notrdamo universiteto leidykla.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.