Nuomonės

2018.10.30 11:03

M. Maldeikis. D. Trumpas kelia statymus

2018.10.30 11:03

Atėjo laikas pakelti statymus pasaulio saugumo srityje.

Prieš keletą dienų lipdamas į lėktuvą JAV prezidentas Donaldas Trumpas improvizuotoje spaudos konferencijoje tartum atsitiktinai užsiminė apie planus trauktis iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (toliau – INF) sutarties, pasirašytos dar 1987 metais tuometinių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo.

Pastaruosius trisdešimt metų ši sutartis, reguliuojanti JAV ir Rusijos įsipareigojimą neturėti, negaminti ir nebandyti nuo žemės paleidžiamų sparnuotųjų branduolinių raketų, skriejančių 500–5 500 kilometrų, yra vienas iš kertinių saugumo garantų pasaulyje.

JAV prezidentas, kaip jam įprasta, nesirinkdamas diplomatinių eufemizmų rėžė: „Rusija pažeidė susitarimą. Ji jį pažeidinėjo daug metų. Mes neleisime Rusijai pažeidinėti branduolinės sutarties ir gaminti ginklus, kai mums tai neleidžiama. Turėsime vystyti šiuos ginklus, nebent Rusija ir Kinija ateis pas mus ir pasiūlys niekam nekurti šių ginklų.“

Kodėl sutarties atsisakoma dabar? Ir ar tikrai čia svarbiausias taikinys Rusija?

Išeidama iš sutarties ir taip keldama statymus saugumo srityje JAV prezidento administracija siekia naujos, sau geresnės, kortų kombinacijos keliose pasaulio dalyse, ir Rusijos klausimas šiuo atveju vaidina nors ir svarbų, tačiau vis dėlto antraeilį vaidmenį.

Nors viešoje erdvėje Rusija nuolat garsiai piktinasi „pasaulio militarizacija“ ir/ar imperialistiniais JAV siekiais įtraukti pasaulį į naują karą, uždarius duris ji patylom džiūgaus, kad JAV prezidentas galų gale metė kortą.

Sutarties nutraukimas Vladimirui Putinui suteikia galimybę iš naujo „peržaisti“ saugumo landšafto dėlionę Europoje. Neabejotina, kad greitu laiku išgirsime grasinimus europiečiams dėl vidutinio nuotolių raketų dislokavimo Kaliningrade, ir taip Rusijos vadovas dar kartą atgaivins savo ideafix, kad Europos sąjungos lyderiai turi sėsti su juo prie vieno stalo ir tartis dėl saugumo Europoje parametrų. Būtent sėdėjimas prie vieno stalo su „pasaulio galingaisiais“ dalinantis Europą į buferines zonas yra Rusijos geopolitikos modusoperandi.

Įsivaizdavimas, kad šis žingsnis paskatins naujas Rusijai nenaudingas ginklavimosi varžybas, neturi rimto pagrindo. Jau šiuo metu turimi ginkluotės arsenalai yra pakankami, kad JAV ir Europai būtų padarytas „nepakeliamas nuostolis“. Pralaimėjusi Šaltojo karo ginklavimosi varžybas, Rusija pasimokė, ir menkai tikėtina, kad dabartinė šalies vadovybė antrą kartą į jas lįstų.

Panašią mintį paremia ir tai, jog kad šiuolaikinės technologijos iš esmės keičia pačių ginklavimosi varžybų esmę, kai kokybei įveikiant kiekybę nebėra jokio reikalo turėti tūkstančius branduolinių galvučių, kurios pajėgios penkis kartus sunaikinti visą Žemę. Užtenka galimybės tai padaryti ir vieną kartą. Ateityje tik dar labiau stiprės greičio ir tikslumo parametrai, o šitoje srityje Rusijos inžinieriai dar turi parako.

Kai nutraukdama sutartį JAV mini Rusiją, ji greičiau tokiu būdu daro spaudimą Europai, nors didžiausias jos galvos skausmas ir pagrindinė šios sutarties nutraukimo priežastis kaip ant delno ir jos vardas – Pietų Kinijos jūros militarizacija.

Nebūdama sutarties šalimi Kinija pastaruosius dešimtmečius didžiausią dėmesį savo kariniame potenciale ir skyrė būtent sutartyje minimo nuotolio raketoms. Tokios raketos Kinijai suteikia galimybę pilnai kontroliuoti Pietų Kinijos jūrą, kurioje šiuo metu vyksta iki 40 procentų pasaulio prekybos. Ir tokia Kinijos militarizacija regione yra rimta grėsmė JAV sąjungininkams bei pačios JAV bazėms šioje pasaulio dalyje. Tuo metu JAV dėl šios sutarties negali šiame regione turėti tokių raketų, taip mažindama savo karinį potencialą.

Kinija negali pasirašyti panašios sutarties jau vien todėl, kad jos parašas po tokia sutartimi reikštų didesnės dalies jos pastaruoju metų sparčiai auginto karinio potencialo sunaikinimą. Kita vertus, Kinijos prisijungimas užkurtų ir papildomą reikalavimų ratą: tada jau Kinija galėtų reikalauti, kad prisijungtų Indija, pastaroji savo ruožtų reikalautų Pakistano dalyvavimo, jau nekalbant apie tai, kad staigiai būtų prisimintas ir Izraelis ar Saudo Arabija. Istorija be pabaigos.

Vis dėlto toks santykių su Kinija įforminimas per aplinkinius kelius tikrai paveiks ir padėtį Europoje.

Ne paslaptis, kad JAV jau seniai erzina Europos Sąjungos lyderiai, nuspendę, kad JAV pasitikėti negalima, tad privalu patiems tapti geopolitine jėga. Kol kas toks Europos sprendimas nėra aiškiai įformintas, mat kol kas europiečiai negali išrišti dviejų prieštaringų teiginių, kai skelbiantis, jog „atėjo laikas mums patiems parodyti, kokia geopolitinė jėga esame“, nenorima auginti išlaidų saugumui bei gynybai, tačiau jau pats vis aktyvesnis šio klausimo svarstymas tikrai erzina JAV administraciją. Susierzinimą didina ir Europos Sąjungos pozicija sutarties dėl Irano nutraukimo klausimas ar Vokietijos įsikabinimas į „Nord Stream 2“ projektą.

Nutraukdama INF sutartį, JAV savotiškai „trolina“ europiečius, tarsi sakydama, kad jiems jau laikas patiems susėsti su V. Putinu prie vieno stalo ir susitarti dėl saugumo parametrų kontinente. Tuo pačiu metu JAV administracija puikiai supranta, kad Europos Sąjungos šalių ar institucijų lyderiai per silpni ir tokiam žingsniui nepasiruošę, tad anksčiau ar vėliau bus priversti atverti D. Trumpo duris.

Pamatyti, kaip panašias derybas veda, tarkime, Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris ar Europos užsienio reikalų vadė Federica Mogherini, tikėtina, neatsisakytų daugelis, bet tai būtų vaizdelis tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Šalių lyderiai, o dabartiniu metu Angela Merkel, taip pat per silpna įgyti mandatą tokioms deryboms, tiesa, šiuo atveju priežastys slypi Vokietijos vidaus politikoje.

Ne kartą minėjau, kad nors dabar apžvalgininkų tarpe labai mėgstama kalbėti apie JAV saulėlydį, neabejoju, kad šis amžius yra ir bus JAV amžius. Tokią padėtį lemia ne tik ir ne tiek valdomi ištekliai ar doleris. Kaip jokia kita pasaulio valstybė, JAV savo rankovėje turi pasilikusi variantų priimti strateginius žingsnius, kurie ilgalaikėje perspektyvoje įveikia visus kitus galimus žaidimo partnerius. INF sutarties likimas yra tik dar vienas tokio JAV lošimo pavyzdys.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško LRT.lt redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perpublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt