Nuomonės

2018.10.23 14:25

D. Rimkutė. Kodėl „valstiečiai“ nenori, kad mes žinotume?

2018.10.23 14:25

Lietuva šiomis dienomis primena siaubo filmo pradžią. Visi supranta, kad kažkas negerai „valstiečių“ ketinimuose restruktūrizuoti LRT valdymą, kyla daug klausimų dėl vyriausybės pasitarimo įrašo sunaikinimo ar Registrų centro duomenų prieinamumo ribojimo. Tik niekas nežino, kaip situacija iš tiesų baigsis.

Prieš aptardami aktualijas, nusikelkime į 2010 metus. Vengrijos parlamento rinkimus laimėjusi partija „Fidesz“ imasi visuomeninio transliuotojo restruktūrizacijos. Jos lūpose – priekaištai dėl nacionalinės televizijos šališkumo ir sandorių neskaidrumo. Tik vėliau suprasime, ką šie pakitimai valdymo srityje atneš. Po jų visuomeninis trasliuotojas taps valdžios išlaikymo įrankiu. Jokio nepriklausomumo. Nulis objektyvumo. Trumpas istorinis epizodas skatina patirti politinį „dejavu“, vertinant ir nūdienę Lietuvą.

Seimo nariai, visai kaip ir likusi visuomeninė, turi pagrįstą teisę kelti klausimus dėl žiniasklaidos. Diskutuoti dėl nacionalinio transliuotojo lėšų paskirstymo, sandorių sudarymo ar turinio, jį kvestionuoti. Tai, kad Seimo nariai siūlo restruktūrizuoti organizaciją, kurios veikla jau dabar reglamentuojama teisės aktų – pagrįsta tautos atstovybės teisė.

Bet yra vienas „bet“. Kaip teisingai pastebėjo „valstiečių“ politinės programos sudarytojai: „teisė <...> yra pasyvus įrankis bet kokio turinio galiai legalizuoti ir įgyvendinti“. Už kiekvieno pokyčio gali slypėti pikti kėslai, kurie vėliau bus įžvelgiami situaciją vertinant retrospektyviai. Post factum.

Bet koks valdžios inicijuojamas pokytis žiniasklaidos, kultūros (istorijos), teisingumo vykdymo srityje, šiandien, priešingai nei anksčiau, turi būti vertinamas su sveika įtartinumo doze. Nes būtent šios sritys – itin jautrios, itin veikiančios visuomenė, buvo itin aktualios Vengrijos „Fidesz“ ar Lenkijos „Teisė ir teisingumas“, kuomet šios partijos siekė įtvirtinti perdėm didelę įtaką savo valstybėse.

Bet mes, priešingai nei to laikotarpio vengrai, žinome, kad po pakitimų Vengrijos visuomeninis transliuotojas virto propagandos įrankiu. Mes galime suvokti, kad dažna priežiūros funkcijas atliekančių institucijų kaita gali būti siejama su padidinta politikų kišimosi rizika. Taip pat mano Europos transliuotojų sąjungos (EBU) vadovas Noelas Curranas. Jis jau spėjo sukritikuoti naują LRT tarybos narių skyrimo tvarką ir valdymo struktūros pokyčius.

Restruktūrizacija, nors siejama su teigiamą atspalvį turinčia pokyčio sąvoka, šioje Europos dalyje, šioje „valstiečių“ valdomoje Lietuvoje nebėra nekvestionuojama vertybė. Nėra. Nes savyje turi didelį galios pokyčio potencialą. Jis savo esme turi potencialą būti teigiamas, bet nešiojasi ir nematomą ginklą, kurį galima nutaikyti į demokratiją.

Mes, žinodami užtektinai apie šią valdančiąją daugumą, turime būti akylesni. Ar paklaustumėte kodėl? Nes galime numanyti kai kurių galingiausių politikų intencijas. Ne tik numanyti, bet ir reflektuoti, ir pasidaryti reikiamas išvadas.

Visuomenės teisė žinoti – pavojinga

Viešumas, skaidrumas, atvirumas – jau kuris laikas buvo garsiai linksniuojami vyriausybės principai. Interesų grupės džiaugėsi pasikeitusia tvarka, kuri tapo prieinamesnė skirtingoms organizacijoms, taip užtikrinant platesnes atstovavimo galimybes. Pripažinsiu, dėl to, kaip nevyriausybininkė, džiaugiausi ir aš. Bet situacijai pagerėjus šalutinėje visuomenės informavimo srityje, daug kas pasikeitė pagrindinėje, elementarioje – žiniasklaidos informavimo srityje.

Rugsėjį Registrų centras nustojo teikti duomenis žiniasklaidos portalams. Spalio pradžioje pašalintas įrašas, kuriame ministras pirmininkas Saulius Skvernelis prisišnekėjo apie naujienų portalus. Prieš kelias dienas vyriausybės interneto puslapyje buvo ištrinti visi viešų posėdžių vaizdo įrašai. Kaip tą objektyviai paaiškinti?

Grėsme. Baime. Nepasitikėjimu. Mes slepiame tai, dėl ko pagrįstai jaudinamės. Tai, kas yra neparanku ir nepatogu. Tokių baimių turiu ir aš, jų turi kiekvienas šį komentarą skaitantis žmogus. Turi ir S. Skvernelis. Priešingai nei aš ar daugelis mano skaitytojų, jis yra politikas, kuriam keliami kiti reikalavimai, kurio veiksmai turi žymų poveikį visiems mus – Lietuvos piliečiams (ir ne tik).

Kiekvienas politikas turi jausti atsakomybės už savo žodžius, prieš įstatymo raidę, juk valstybė gyvuoja tol, kol galioja teisė ir ji turi vertę. Jei kanceliarijos reglamente teigiama, kad įrašai turi būti saugomi, o ne ištrinami, S. Skvernelis neturi teisės reikalauti priešingo. Jei vyriausybės pasitarimai buvo vieši, negalima be pagrįstos priežasties jų tiesiog ištrinti, nes visuomenė turi teisę žinoti, kuri garantuojama svarbiausių tarptautinių deklaracijų, Konstitucijos ir įstatymų.

Bet S. Skvernelis nenori, kad visuomenė turėtų teisę žinoti. Ši jam nerūpi, nes yra kelianti grėsmę prarasti valdžią. Vyriausybės posėdžiai, pasitarimai, institucijose prieinami duomenys yra visuomenės teisės žinoti garantai. Duona ir vynas ketvirtajai valdžiai, kuri yra liberalios demokratijos sarginis šuo. Pakirsk laisvą žodį, pakirsi laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją. Pakirsk jas – greitkeliu keliauk į tironiją, kuri pakeis „Rule of law“ principą kitu – „Rule by one“.

Tai, kad „valstiečių“ atstovai užveria duomenis, trina įrašus, kalba apie nacionalinio transliuotojo restruktūrizavimą reiškia, kad ši siaubo filmo pradžia gero nežada. Bet priešingai nei filmo aktoriai, mes, piliečiai, turime teisę ir pareigą rašyti scenarijų patys. Nepamirškime to.

Komentaro autorė Deimantė Rimkutė – Europos liberalaus jaunimo (LYMEC) valdybos narė, Valstybinės jaunimo reikalų tarybos narė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentė