Nuomonės

2018.10.12 15:03

R. Sotvarė-Šemetienė. Vyriausybė metė žiniasklaidai apgraužtą kaulą

2018.10.12 15:03

Vyriausybė leido žurnalistams nemokamai gauti Registrų centro duomenis. Kokia laimė. Žiniasklaida gavo tai, ką jau  turėjo. Ką norėjo, bet nesugebėjo atimti „apačių“ valdžia.

Gavo tai, ką jau keletą metų turi, pavyzdžiui, Ukraina. Valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos narė, aplipusi oligarchais, nustekenta korupcijos, svajojanti būti panaši į Lietuvą, atvėrė savo registrus visiems.

Ne tik žurnalistas, o bet kas gali nemokamai ir nevaržomai susirasti informacijos apie prezidento, verslininko ar kaimyno registruotą turtą. Gali surasti verslo galutinį savininką, duomenis apie kiekvieną valstybės lėšomis sudaromą sandorį.

Ir ne tik. Daugiau nei du milijonai elektroninių deklaracijų – ant visuomenės stalo. Bet kas gali matyti visą turto ir pajamų išklotinę. Visą, o ne dalį ar ištrauką.

Jokių mokesčių. Vienintelis apribojimas – tavo paties gebėjimai naršyti, nes rimtesnė paieška reikalauja išmanymo.

Ukrainiečiams, į kuriuos žvelgiame lyg mokytojai, tai jau įprasta kasdienybė. Mums – pusiau realybė. Lyg ir yra, bet ne visai. Ir tik žurnalistams, tarsi privilegija, o ne teisė.

Išsigandusi dėl savo kepurės mūsų valdžia atidavė teisę į kai kuriuos duomenis lyg drebančia ranka. Iš pradžių, kol pakeis tuos aštuonis įstatymus, lyg kyšį. Už 30 tūkst. eurų per mėnesį iš biudžeto. Tokia suma premjeras Saulius Skvernelis ir komanda įsivertino savo gerumą. Štai, matykit, kokio dydžio jūsų privilegija. Kodėl ne už 50 ar 100 tūkst.?

Toliau dar įdomiau. Šios privilegijos reikės nusipelnyti. Tik nepriekaištingos reputacijos žiniasklaida galės ja pasinaudoti. Kas tai yra? Tai nustatys ta pati vyriausybė su savo pagalbininkais. Jeigu norės priskirti prie padariusių rimtų profesinės etikos pažeidimų, tai ir priskirs.

Ir tai dar ne viskas. Jeigu kontrolinio akcijų paketo turėtojas turėjo problemų su teisėsauga, jeigu informacijos rengėjai ar skleidėjai, jų vadovai, valdybų nariai ir kiti yra teisti, ten dirbantys žurnalistai negaus nemokamos prieigos.

Prieš numesdama kaulą, mūsų vyriausybė pirma ištirs, kas geras, kas blogas. Ir tik tuomet leis žvilgtelėti į švenčiausią vietą – jų turtų registrą.

Gal sudarys dar vieną komisiją? Šalia visų tų, kurios tiria krizę su Ingrida Šimonyte ar aiškinasi neteisėtą poveikį politiniams procesams visų buvusių vyriausybių laikotarpiu.

Iš tiesų, jeigu jau tiriami buvę politikai ir politiniai procesai, nuo grandinės nutrūkęs visuomeninis transliuotojas, kažkaip nejauku, kai šioje kompanijoje nėra komercinės žiniasklaidos.

Visos valdžios ir vyriausybės per kadenciją pereina tris etapus. Iš pradžių būna euforija, kai atrandama, kiek realių galių netyčia padovanojo likimas. Po to – vidurio kadencijos krizė ir galiausiai suvokimas, kad viskas virto niekuo.

Gali atrodyti, jog sunkiausias yra paskutinis taškas, kai iš kėdės bumbteli į laisvą rinką ir atrandi savo kadencijos subrandintus vaisius.

Bet taip tik atrodo. Didžiausios kvailystės prasideda per kadencijos vidurio krizę, kuri kai kuo panaši į amžiaus vidurio sindromą.

Bandymai įvairiai patampyti žiniasklaidą už skvernų, tai lyg instinktyvi, bet dėsninga konvulsija, supratus, kad rožinis periodas pasibaigė.

Serijinės kvailystės sustojo darniai į gretas. Ir gydytojai, ir mokytojai, sodininkai, girtuokliai, blaivininkai, šunų augintojai ir net darželinukai, – beldžiasi už durų, įrašinėja, nebegerbia, nebegirdi. Ir nebetiki.

Premjero S. Skvernelio ir Ramūno Karbauskio dueto bendrų žaidimų ir veikimo schemos tapo aiškios. Kaip ir mąstymo būdas.

Valdžioje turime gana primityvių asmenybių daugumą, kurių supratimas apie visuomenės gyvenimą ir jo valdymą pasibaigia ties degtinės buteliu, parduotuve su jos kainomis, sodo sklypu.

Su kiekviena diena ir nauju pranešimu sustiprinamas jausmas, kad išsirinkome paranojišką eismo reguliuotojų komandą, kuri tiki, kad į šviesų rytojų veda kontrolė,  baudos ir draudimai.

Jiems paprasčiausiai net negalėjo ateiti į galvą suteikti laisvą prieigą prie duomenų visiems. Per sunku sugalvoti, kad tai išlaisvina rankas tyrėjams ir analitikams, sukuria paskatas naujiems verslams, tuomet  pinigai uždirbami ir sugrįžta į biudžetą iš kitos pusės. Pagaliau, tokie sprendimai  kuria komfortiško buvimo valstybėje pojūtį.

Vakarų valstybės ir ne tik jos, suka šiuo keliu. Bet ne Lietuva. Dar ne dabar.

Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.