Nuomonės

2018.10.12 10:59

M. Maldeikis. Vienpusis Šilko kelias

2018.10.12 10:59

Jokia politinė galimybė neaprėps neišmatuojamų Eurazijos žemių: net Čingischano ar Timūro imperijos jos galiausiai neįveikė. Kita vertus, šiuolaikinės technologijos geba kurti naują realybę, ir dabar matome, kaip galinga banga bando vienyti Kiniją, Rusiją, Pietryčių Aziją, Iraną, galine stotele matydama  Europos šalis.

Idėjos autorė ir projekto gražbylė – senoji Kinija, naujojo šilko kelio pagalba bandanti dovanoti pasauliui, kaip pati sako, senąją kinų civilizaciją, ir tuo pat metu primesti jam naujas ekonominės ekspansijos taisykles.

Sustokime ties dviem klausimais. Pirma, kokios tikrosios šio kol kas gigantiškiausio XXI amžiaus projekto šaknys?

2008 metų pasaulinė finansų krizė Kinijai buvo tikrai rimtas iššūkis. Šios šalies ekonomikos augimo modelis paskutinius tris dešimtmečius rėmėsi eksportu, visų pirma eksportu į labai turtingas JAV ir Europos rinkas. Prasidėjus krizei ir toms rinkoms gerokai susiaurėjus, buvo suvokta, kad panašus plėtros modelis nėra panacėja: priklausomybė nuo eksporto veda prie priklausomybės prie išorinių rinkų ir faktorių, kurių valdyti neįmanoma. Kinija privalėjo rasti  naują tvaresnį augimo kelią. 

Pirmas žingsnis buvo padarytas beveik momentaliai. Valstybė su beveik 1,4 milijardo gyventojų (sunkiai suvokiama potenciali rinka!) ėmėsi į vidaus vartojimą investuoti trilijonus. Iš dalies pasiremta netoli esančio Singapūro pavyzdžiu: gerovės augimas mainais į demokratines laisves. Vis dėlto toks socialinis kontraktas reikalauja gigantiškų investicijų, o net labai didelė vidaus rinka išliko per menka vis dar sparčiai augusiai ir į eksportą orientuotai šaliai.

2013 metais Kinija žengė logišką sekantį žingsnį – garsiai pranešta apie Naująjį šilko kelią. Pirmasis istoriškai dokumentuotas bandymas sujungti Europą ir Kiniją žvelgia į mus iš XIII–XIV amžių sandūros, kai Venecijos pirklys Marco Polo, jei tikėsime knygomis, vienas pirmųjų ne tik išmaišė Artimuosius Rytus ir Centrinę Aziją, bet ir pasiekė Kiniją. Moderni panašios gigantiškos sąsajos adaptacija – Kinijos prezidento Xi Jinpingo „Viena juosta, vienas kelias“  iniciatyva savotiškai bando pakartoti tiek Marco Polo keliones, tiek mongolų Juan dinastijos, anuomet valdžiusios Kiniją, globalias ambicijas sujungti Euraziją į vieną multikultūrinę imperiją.

Projektas neįtikėtinas savo apimtimi: jis paliečia trečdalį pasaulio valstybių, du trečdalius pasaulio gyventojų, trečdalį pasaulinio BVP. Jo tikslas – kelių, geležinkelių, uostų bei energetinės infrastruktūros pagalba sujungti Kiniją su Europos bei Šiaurės Afrikos rinkomis, pakeliui vienu ar kitu lygiu įtraukiant bene visas Eurazijos valstybes. Ši milžiniška logistikos grandinė privalėtų apjungti Eurazijos žemyną į vieną didelį tinklą, kur vartotojai pirktų kiniškas prekes, o į Kiniją tekėtų trūkstami energetiniai resursai. Šios grandinės gale – didžiausia pasaulio rinka Europos Sąjunga. 

Idėja Kinijai turėtų atsieiti iki 8 trilijonų dolerių, šiuo metu jau realizuojami tūkstančiai projektų. Be korupcijos (prarandama iki 25 proc. lėšų) didžiausiu iššūkiu lieka geopolitika. Dalis šalių, net ir viešai entuziastingai palaikančių projektus, tyliai kaišioja jiems pagalius į ratus, aiškiai matydami, kaip neproporcingai toks projektas sustiprina Kinijos galias.

Sipa/Scanpix nuotr.

Tad čia kyla antras klausimas, o kiek realus toks gigantiškas projektas pasaulyje, kuris vis labiau fragmentuojasi, vis aršiau ieško savo šaknų, bet vis dar labai palankus demokratijai?

Kinijos prezidentas ir šios šalies Komunistų partijos lyderis Xi Jinpingas  „Viena juosta, vienas kelias“  iniciatyvoje mato tik gerą Kinijos valią bei didelę naudą, kurią atneša ekonominė plėtra bei integracija. Tačiau apie kokią gerą valią išties kalba Kinijos pusė, Naująjį šilko kelią jau paskelbusi savo užsienio politikos ašimi, o pernai ją net įtraukusi į Kinijos komunistų partijos konstituciją?

Pagrindinis priekaištas, tenkantis Šilko kelio projektui, yra aiškus politinis pamušalas, plika akimi matomas sutartyse tarp Kinijos ir projekte dalyvaujančių šalių. Kinija dažnai stato ant konkrečių politinių lyderių atitinkamose šalyse, taip suteikdamos tam ar kitam politikui politinių dividendų, tačiau tuo pat metu darydamos patį projektą mažiau naudingą konkrečiai šaliai. Sutartys dažniausiai yra konfidencialios, ir tampa atviros tik toje šalyje į valdžią atėjus opozicijos atstovams.

Tai jau matyta Šri Lankoje, kur, kaip vėliau paaiškėjo, Kinija tiesiogiai finansavo Mahinda Rajapaksa rinkimų kompaniją. Panaši situacija buvo ir Malaizijoje ar Nepale. Įdomu, kad sutartys yra su konfidencialumo grifu pasirašomos net demokratinėse šalyse: Australijos vyriausybė neteikia jokios informacijos šalies žiniasklaidai apie Šilko keliui priklausančius projektus šalyje.

Abejones kelia ir tai, kad, priešingai, nei Marco Polo laikais, tas šilko kelias dabar juda viena kryptimi – iš Kinijos. Kol perspektyvų pakerėti partneriai skaičiuoja būsimus pelnus, jie net nepajunta, kad tie pelnai virsta skolomis užsienio  valstybei. Tai jau patyrė Šri Lanka, Pakistanas, Indonezija, Malaizija, manoma, kad net ir Australija. Į skeptikų gretas įsiliejo jau ir Briuselis, neseniai geopolitines Kinijos ambicijas pristabdęs nauja savo santykiu su juo strategija, kur aiškiai priminta ne tik ekonominė nauda, bei ir teisės viršenybė bei demokratijos priesakai.

Vertinat iš laikų perspektyvos, tiek tada, tiek dabar Kinija veikė ne kalaviju, o  brangiais žaisliukais elitui – šilku, prieskoniais, brangakmeniais. Vis dėlto dabar Kinijos ambicijas gali stabdyti ir per šimtmečius Vakaruose susiformavusi absoliučiai kitokia – demokratinė ir liberali – mąstymo kultūra, kuri savo pozicijų be kovos neužleis. Jau dabar pradėta reikalauti vis didesnio aiškumo bei skaidrumo Kinijos projektuose užsienyje, ir kaip su tuo bekovotų Kinijos komunistų partija, jai bus vis sunkiau ir sunkiau tylomis gražiais pažadais ar tiesiog kyšiais papirkti kitų šalių politinį elitą.

Savo žymiausioje knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ Zbigniewas Brzezinskis Kinijos geopolitinę istoriją apibrėžė kaip „vienijimosi ir plėtros bei nuopuolio ir skaldymosi periodus.  Praėjus 70 metų po paskutinio susivienijimo, kuris sekė po dviejų šimtų metų nuopuolio, Kinija šiuo metu yra savo plėtros viršuje. Todėl ši šalis ir daro ta, ką turi daryti – naudojasi proga ir plečia savo geopolitinę ir geoekonominę erdvę. Klausimas, ar ilgam.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perbublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.