Nuomonės

2018.09.29 09:17

M. Drunga. Ar be Rusijos pagalbos D. Trumpas būtų tapęs JAV prezidentu?

2018.09.29 09:17

„Kaip Rusija padėjo išrinkti Donaldą Trumpą Amerikos prezidentu“ – tokiu pavadinimu žurnalas „New Yorker“ savo naujausiame numeryje paskelbė savo pagrindinės korespondentės Vašingtone Jane Mayer straipsnį.

Straipsnis pradedamas taip: „Nuo pat savo prezidentavimo pradžios Donaldas Trumpas laikėsi daugybės prieštaringų pozicijų, tačiau vienu klausimu jis niekada nuomonės nepakeitė – būtent tuo, kad Rusija nevaidino jokio vaidmens iškeliant jį į Baltuosius rūmus. 

Idėją, kad rusų kišimasis paveikė 2016 m. rinkimų rezultatus, D. Trumpas kategoriškai atmeta, vadindamas tai „išsigalvota istorija“, „kvailybe“, „melagingu pramanu.“

Ši tema jam tokia atgrasi, jog, pasak „New York Times“ korespondento Vašingtone Davido Sangerio naujos knygos „Tobulas ginklas“ apie kibernetinį sabotažą, D. Trumpas apie tai nekalba net savo artimiausių padėjėjų ratelyje.

O viešumoje jis visus bandymus tirti per rinkimų kampaniją vykusius užsienio jėgų pasikėsinimus į Amerikos demokratiją įvardijo kaip „raganų medžioklę“. Kovo mėnesį jis pabrėžė, kad „rusai neturėjo absoliučiai jokio poveikio amerikiečių balsavimui“.

„Vis dėlto kruopšti internetinės veiklos per 2016 m. kampaniją analizė rodo, kad programišių ir trolių gerai nutaikyti išpuoliai turėjo lemiamos reikšmės“, – rašo J. Mayer ir cituoja dar vieną visiškai naują, tik už kelių savaičių Oksfordo universiteto išleisimą knygą „Kibernetinis karas: kaip Rusijos programišiai ir troliai padėjo išrinkti prezidentą. Ko mes nežinome ir negalime žinoti, ir ką mes žinome“.

Ją parašė Pensilvanijos universiteto viešosios komunikacijos katedros profesorė Kathleen Hall Jamieson, drįstanti paklausti ir net atsakyti į klausimą, ar Rusijos kišimasis turėjo nusveriantį poveikį 2016 m. Amerikos rinkimuose.

Reuters/Scanpix nuotr.

Atlikusi kaltės įrodymų analizę, ji esamų duomenų pagrindu priėjo prie išvados, kad labai tikėtina, jog D. Trumpui pergalę užtikrino Rusija.

Ši knyga, kuri išeis likus mažiau nei dviem mėnesiams prieš vidurio kadencijos rinkimus lapkričio 6 d., ko gero, vėl įžiebs diskusijas dėl D. Trumpo išrinkimo legitimumo. Prezidento šalininkai knygą tikriausiai apibūdins kaip partinio karo apraišką.

Tačiau ponia Jamieson atrodo greičiau kaip partinių smarkuolių tramdytoja, nei kaip pati tokia esanti.

Jai 71-eri, ir ji praleido 40 metų studijuodama politines prakalbas, reklamas, pareiškimus ir debatus. Ją plačiai gerbia politikos ekspertai abiejose partijose, nors jos kolegos vyrai kartais juokiasi iš jos kaip mokslininkės intensyvumo, vadina ją „muštro seržante“.

Anot politinės komunikacijos dėstytojo Džordžo Vašingtono universitete profesoriaus Steveno Livingstono, „K. H. Jamieson įkūnija juokų nekrečiančią socialinę mokslininkę, varomą duomenų kiekybės ir kokybės. Ji nepaisto nesąmonių ir kalba tiesiai šviesiai“.

„Kai aš, – rašo J. Mayer, – ją neseniai sutikau Filadelfijoje ir be ceremonijų paklausiau, ar ji mano, kad D. Trumpas būtų tapęs prezidentu be rusų pagalbos, ji nedvejodama atsakė: ne, taip nemanau.

K. H. Jamieson pridūrė, kad ji, kaip akademinė mokslininkė, viliasi, jog visuomenė jos argumentus pasitiks kritiškai. Tuo pačiu ji išreiškė pasitikėjimą, kad nešališki skaitytojai priims jos išvadą, jog tai, kad Rusija paveikė 2016 m. rinkimų rezultatus, yra ne tik įmanoma, bet tiesiog tikėtina – ir tai didesnio įkalčių, kad taip buvo, kiekio ir svorio pagrindu“.  

Toliau savo ilgame straipsnyje žurnalistė J. Mayer tuos įkalčius smulkiai sumini.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi