Prezidento rinkimų debatai patvirtino negerą nuojautą. Vis dažniau televizijos ekrane tenka girdėti ir matyti greitakalbę. Atrodo, kad ekrane matomus kalbėtojus kažkas veja su botagais. Žurnalistai skuba kuo greičiau užduoti klausimą, o kandidatai kuo greičiau atsakyti.
Debatai „tobulinami“ pasisakymus trumpinant nuo dviejų minučių iki vienos. Vieni „viršija laiką“, kiti „sutaupo“. Diskusijoje trumpomis pastabomis šaudomasi į visas puses. Tokia diskusijų aplinka (ne kultūra) užduoda vos ne „sportinių“ varžybų toną, kuriame turi (gerai) pasirodyti šiuolaikinis prezidentas ar prezidentė. Vyriausioji rinkimų komisija įpareigoja Lietuvos nacionalinį transliuotoją užtikrinti kandidatų lygiateisiškumo principą, tačiau ar tokie „sportinio stiliaus“ suvaržymai nežeidžia tiek žurnalistų, tiek kandidatų žmogiškojo orumo apskritai paėmus?
Juk taisyklių esmė turėtų būti lygios galimybės, o ne „sportiškumas“. Greitis nejučiomis nustatomas ne tik kaip taisyklė ar aplinkybė, bet kaip dorybė ir vertybė. Keista, kodėl tuomet dauguma žmonių balsuoja už lėčiausią kalbėtoją?
Suprantama, reikia gerbti milijonų žiūrovų laiką. Laiką reikia skaičiuoti ir laikytis tam tikrų taisyklių. Bet kodėl prezidento debatai nacionalinėje televizijoje turi vykti tuo pačiu greičiu, kaip ir privalomas greitakalbis brangaus reklamos laiko intarpas apie lošimų žalą sveikatai?
Greitakalbė jau akivaizdžiai daro žalą mūsų sveikatai. Mums tarsi atrodo, kad nesąmonių bus mažiau, jeigu po vienos nesąmonės tuoj pat seks kita tarsi pridengianti ką tik prieš tai pasirodžiusį nuogumą. Atvirkščiai. Kuo greičiau vienas teiginys seka kitą, tuo daugiau nesąmonių išmetama į viešumą. Pramogų laidos tapo nesibaigiančiu pripuolamų purkštelėjimų ir bendro nekantrumo srautu. Atrodo, kad visi šiuolaikiniam žmogui būdingi psichiniai sutrikimai tiesiog „užturbinami“ viešojoje erdvėje. Kaip sename antropologiniame anekdote: žmonių sielos (psichika) nebespėja paskui be galo skubančius ekrano „herojus“.
Prezidento rinkimai iš tiesų turėtų mus mokyti oraus lėtumo. O bėgimą palikime sportininkams.
Netęsiu toliau nuvalkiotų kalbų apie akceleraciją. Šiuo metu ji atspindi mūsų kvailumą ir inerciją, o ne pasaulinės dvasios determinaciją. Akceleracija jau kelis dešimtmečius eina į pabaigą. Daugelyje šalių ir regionų ji jau seniai pasibaigusi. Visame pasaulyje absoliutus vaikų skaičius mažėja. Pampersų suaugusiems jau parduodama daugiau nei vaikams. Nenumaldomai artėja lėtėjantis pasaulis. Jis atsiskleis po paskutinių imigracijos bangų. Turime tam ruošti savo vaikus. Vertinti juos ne už greitai, bet už gerai atliktus darbus. Duoti jiems daugiau laiko ir mažiau užduočių. Visoje šioje greitaeigių egzaminų, reitingų ir „protarpinių“ atsiskaitymų suirutėje paprasčiausiai leiskime sau stabtelėti. Atsipūsti. Neskubėti. Pasimėgauti. Tik taip pasireiškia mūsų žmogiškumas. Nebesame gyvuliai beatodairiškai puolantys prie lovio. Dirbtinio intelekto vis tiek nebepavysime. Žmogiško darbo bus daug, o darbininkų maža.
Prezidento rinkimai iš tiesų turėtų mus mokyti oraus lėtumo. O bėgimą palikime sportininkams.
