Gražiai šiemet žydėjo liepos. Pateisino su kaupu liepos mėnesio vardą... Net ir Liepa Motinėlė, auganti Braziukuose, Kauno rajono pakraštyje, buvo visa apsipylusi kvapniais žiedais. O ji skaičiuoja ar ne šeštą šimtą metų, nes jos gumbuoto kamieno apimtis yra 6,3 metro. Ir visos šakos gražiausiai žaliuojančios – neįtikėtinas medžio gyvybingumas!
Gražiai šiemet žydėjo liepos. Pateisino su kaupu liepos mėnesio vardą... Net ir Liepa Motinėlė, auganti Braziukuose, Kauno rajono pakraštyje, buvo visa apsipylusi kvapniais žiedais. O ji skaičiuoja ar ne šeštą šimtą metų, nes jos gumbuoto kamieno apimtis yra 6,3 metro. Ir visos šakos gražiausiai žaliuojančios – neįtikėtinas medžio gyvybingumas!
Liepos Motinėlės paunksmėje bestovint, pastebėjau biteles landžiojant į išdrevėjusio kamieno angas. Ar nebus tik spiečius susimetęs, o gal bitelės žvalgės ieško jam buveinės? Senovėje mūsų krašte taip ir bitininkauta: pastebėjus uoksan susimetusias miško bites, tereikėdavo pirmam įrėžti medžio kamiene savo ženklą. Tokius medžius vadindavo dravėmis arba drevėmis, bartomis. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien likę šimtamečių dravinių pušų. Vėliau uoksus imta ir skobti. Juos uždengdavo plautu – lentele su išpjauta lakta. O kad dravė būtų šiltesnė, medžio viršūnę nupjaudavo ir užkaldavo lentele. Iš tų bitininkų įraižų kamiene išsirutuliojo šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas. Lietuvos įstatymai gindavo bitininkystę – paprotinės teisės nuostatos buvo įtrauktos į 1529 m. Lietuvos Statutą ir vėlesnes jo laidas.
Bičių teikiama nauda feodalizmo laikotarpiu buvo vienas iš svarbesnių lietuvių pragyvenimo šaltinių. Medus ir vaškas mainais į įvairias žaliavas ir metalo gaminius keliaudavo nuo seno žinomu Gintaro keliu į Europą. Medus – vienintelė to meto saldybė, o vaškas – tai žvakės, varpų ir kitų bronzos liejinių formos. X a. dar 68 % Lietuvos teritorijos buvo apaugę miškais. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir gebėjo. Medus mūsų valstybėje ir pinigus atstodavęs, seikėjant matais, minimais dokumentuose. Tai dabar retai begirdimi žodžiai kadas, kaušas, ustovas, bužas, kijus, ušėtkas, kaladė, viedrelis, pūdas, lukna, liepinė, medinė, trirankis. Vašku būdavo mokami teismo mokesčiai; amatininkų cechai taip atsiskaitydavo ir bažnyčiai.
Kaipgi pasiekti prie medžio viršūnės svaigiame aukštyje gyvenančias biteles? Tam buvo sugalvotas ypatingas įnagis – virvių ir kablių mazginys, vadinamas geiniu. Mokantys juo naudotis be vargo įkopdavo medin. Patogiai ant kabančio suolelio atsisėdę, viena ranka dūmindavo dūliu, kita pjaudavo korius. O kad meškos bičių neiškopinėtų, prie plauto ant šakos pakabindavo dygliuotą kuoką. Meška vis stumia ją šalin, kol įsiūbuoja ir gauna per nosį.
XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti kelminė bitininkystė. Vis dėlto bityną patogiau turėti prie savo namų. Ypač baudžiavai įsigalėjus, kai valstiečiams ėmė labai trūkti laiko saviems darbams. Pirmieji aviliai, vadinti stačiaisiais, buvo tiesiog išskobtas stuobrio gabalas, uždengtas šiaudų stogeliu. Gulstieji patogesni kopinėti, talpesni. Kai sengirės buvo iškirstos, iš Mažosios Lietuvos ėmė plisti šiaudiniai aviliai, o XIX a. pabaigoje atsirado ir rėminiai. Tradicinį lietuvių verslą atgaivinti skatino ir tautinio atgimimo veikėjai, rašę ir vertę knygeles apie bičių priežiūrą. Kaimas iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tai tas su bitininku ir tampa bičiuliais, kartais net artimesniais nei giminės. Ir kiti bitininkavimo papročiai įdomūs...
Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bičių gyvenimas – darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Bitės senu papročiu kviečiamos į žmonių vaišes: vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišint!“ Apie bites nesakoma „išgaišo“– tik „išmirė“. Bitės, kaip ir žmonės, „valgo“. Mirus jų šeimininkui, apie tai kas iš namiškių turi pasakyti prie avilio, antraip jos bus „išsivestos anapus“. Sakoma, kad ir šokio figūrų žmones bitės išmokino: per didįjį medunešį šokiu žvalgės kitoms bitėms pasako, kur pražydo liepos.
Pagamintą naują avilį bitininkas aprūkydavo šventintomis žolelėmis, vidun įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį. Žemaičiai avilius darė tik per mėnulio pilnatį, tikėdami, kad tada bus pilni medaus. Daug visokių burtų imdavosi bitininkai, kad spiečius kur nepragaištų. Šv. Velykų rytą, varpams skambinant, avilį kelis sykius kilsteldavo aukštyn. Trijų Karalių dieną šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Prieš gegutei užkukuojant, jei ras kur virvagalį, užriš ant avilio kojos. Per Bičių dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Ši ypač traukdavusi spiečių, jei keliant panaudotos vadelės, pavogtos, žinoma, juokomis, iš anksčiau bažnyčion per Velykas atvažiavusio kaimyno.
Bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos, gegužės 8-sios, orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu“, jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių. Senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė.
Liepos mėnesio pabaigoje paprastai baigiasi didysis medunešis, tada jau pats laikas bites kopinėti. Dažniausiai tai darydavo per mėnulio pilnatį. Medų šventindavo bažnyčioje rugpjūčio 10-ąją, šv. Lauryno dieną. Laikydavo jį vaistams, naudodavo suskaudus gerklei. Per Kūčias bitininkai medumi apdalydavo kaimynus. O patys šventąją vakarienę pradėdavo medaus šaukšteliu.
Retokai, bet pasitaikydavo ir nelabai sąžiningų bitininkų. Tie stengdavosi savo bites paversti plėšikėmis, medaus vagilėmis. Pamaitindavo jas sudžiovinta, sutrinta, su medum sumaišyta gyvate. Arba į lauką išleisdavo per išdžiovintą vilko gerklę. Dar bičių godulį sukeldavo apsmilkydami iš dūminės, į kurią įdėta duonos trupinių iš ubago terbos.
Daugybė tikėjimų ir mitinių atodairų bitininkavime pabrėžia šio verslo svarbą lietuvių tautos istorijos kelyje. Įdomu, koks šiemet bus medkopis? Labai jau permainingi šios vasaros orai...
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
