Įpusėjus Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjimui, po Lietuvos saule – nieko naujo. Prasidėjusioje Seimo rudens sesijoje vietos Lietuvai svarbiems nūdienos sprendimams neliko. Partijų susitarimu nuspręsta didinti finansavimą gynybai, kad 2030 metais krašto apsaugai būtų skiriama ne mažiau kaip 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto, tačiau pagrindine dienos naujiena tapo santykių valdančiojoje partijoje aiškinimasis. Antradienį išgirdome apie buvusių valdžių nusikaltimų, trečiadienį – ekonominės krizės, kurioje minimi kandidatai į prezidentus, tyrimus.
Panašu, kad Seimo nariai asmeninei gynybai ir vidaus mūšiams skiria didžiąją dalį savo jėgų ir išmonės.
Iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos pasitraukė Justas Džiugelis, kuriam grėsė viešas kolegų teismas. Politikų apsižodžiavimai pasiekė tokį lygį, kad darbo turės net mokesčių mokėtojų išlaikoma Generalinė prokuratūra.
Stebint į valstybės poreikius ranka numojančią valdančiąją daugumą, nejučia prisimeni Nikolajaus Gogolio kūrybą. „Keturiuose laiškuose asmenims dėl „Mirusiųjų sielų“ rusų rašytojas rašė: „O, kaip mums reikalingi nuolatiniai akibrokštai, ir tas įžeidžiamas tonas, ir tos kandžios, kiaurai persmelkiančios patyčios! Mūsų sielos dugne tūno tiek visokiausio tuščios, niekingos savimylos, skrupulingo, šlykštaus garbės troškimo, kad mus kas minutę reikia badyti, kapoti, kulti visais įmanomais įnagiais, ir mes privalome kas minutę dėkoti mus baudžiančiai rankai.“
Nežinau daugiau šalių, kuriose asmeninė gynyba būtų svarbesnė už krašto gynybą. Turbūt dėl to ir Lietuvos atkūrimo šimtmetis minimas apsiribojant vienadieniais renginiais: 100 laužų Vasario 16-ąją, „Tautiška giesme“ Liepos 6-ąją.
Lietuviams būdingas gebėjimas eikvoti jėgas antraeiliams dalykams nulėmė, kad nesusitarta, kur Vilniuje statyti Jono Basanavičiaus skulptūrą. Tuščia liko ir Lukiškių aikštė. Jai netikusį Vytį priglaudė Kaunas. Konkursą laimėjo bunkeris, kovotojų už Lietuvos laisvę statytas nuošaliam miške, tačiau ir šio projekto ateitis Vilniaus širdyje miglota.
Tiesa, dar buvo 100 idėjų ir neva mūsų šalyje slypintis Europos G-taškas.
Su pavydu žvelgiu į Estiją. Jos šimtmetį primins kiekvienai mokyklai padovanotas muzikos instrumentas ir Taline iškilęs Komunizmo aukų memorialas, kuriame lazeriu plokštėse išgraviruoti 22-iejų tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir tiems, kurie užmiršti, nepaminėti. Perpus mažesnė šalis suvokė, kad šimtmečio proga reikia kažką palikti ateičiai ir atrado 6,5 milijono eurų paminklui pastatyti. Galbūt strateginius sprendimus estams leidžia priimti laiku įvykdyta desovietizacija?
Stebint prasidedantį kandidatų į prezidentus paradą, esminių, tautą buriančių, visai šaliai svarbių, ateitį nulemsiančių idėjų taip pat negirdėti...
Teisus buvo poetas Sigitas Geda, prieš tris dešimtmečius Vingio parke sakęs: „Mums reikia tiesos, širdies ir meilės, o pirmiausia naujo, gilaus fundamentinio tikėjimo žmogaus pašaukimu žemėje.“ Žinant savo pašaukimą, lengviau kurti valstybę. Tada, prireikus ją ginti, nereikės nieko raginti ir dėti pastangų, kad augtų gynybai skiriamos lėšos.
Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
