Pasaulio ekonomikos forumo puslapyje pateikta informacija apie šalių išsilavinimo rodiklius. 2016 m. duomenys, tirti 25–34 m. gyventojai. Lietuva yra ketvirtoji po Pietų Korėjos, Kanados ir Japonijos pagal įgijusių aukštąjį išsilavinimą piliečių skaičių, proporcingą šalies gyventojų skaičiui. Ten pat paaiškinama, kad Lietuvoje ši statistika ženkliai šoktelėjo per pastaruosius 15 metų, o išlaidos šią paslaugą teikiančioms institucijoms jau viršijo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) nustatytą vidurkį.
Įspūdingas faktas, gražiai atrodantis suvestinėse. O kas iš to? Kas po tuo? Įgytas aukštasis mokslas dar nieko nežada – nei sėkmingos karjeros, nei geidžiamo uždarbio, nei brandžių kolegiškų ar asmeninių santykių.
Kas iš to mūsų visuomenei – ar nuo to pagerėjo mūsų kasdienio gyvenimo kokybė?
Ar tikrai tas neturi turėti nieko bendra: suvestinės – sau, o kasdienybė – sau?
Savižudybių statistika, emigracijos mastas, gyvūnų prieglaudose didėjantis globotinių skaičius, biurokratija švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse signalizuoja apie emocinio intelekto stygių. Bėdą. Badą.
Intelekto koeficientas iš pirmo žvilgsnio yra akademinių pasiekimų, suteikiančių aukštojo mokslo sertifikatus, garantas. Moksliniai tyrimai leidžia tvirtini, kad žmonės su gana žemu intelekto koeficientu mėgaujasi gyvenimu sėkmingiau (na, gal mažiau supranta, paprastesni poreikiai), bet ir pasiekia daugiau už tuos, kurių intelekto koeficientas aukštas (mhm, jau ne kažką)… Paslaptis – emocinis intelektas.
Gebėjimas suprasti kitą aktualus tiek profesinėse, tiek asmeninėse sferose – imkime prekybą, menus, politiką, mediciną ar šeimos, giminės aplinką. Sąrašas nebaigtinis.
Būna nejautrių žmonių, nepajėgiančių suprasti nei savo, nei kito žmogaus jausmų. Jiems, vadinamiems aleksitimikams, beviltiškai trūksta emocinio įžvalgumo bei nuovokos. Jie gali būti puikūs profesionalai – chirurgai, lakūnai, virtuvės šefai, tačiau nesugebės paguosti. Emociškai jie kurti.
Empatijos – įsijautimo į kito žmogaus būseną – pamatas yra savivoka. Susivokiame savo paties jausmuose, atpažįstame juos ir kituose.
Vaikams sukurtas testas padėjo nustatyti, kad gebėjimas jausti kito žmogaus dvasinius poreikius nesusijęs su mokymosi gabumais. Visgi mokantys „skaityti“ nežodinius jausmų raiškos ženklus draugų labiau mėgiami, jie emociškai stabilesni. Ir štai – tokie vaikai geriau mokosi net už tuos bendraamžius, kurių intelekto koeficientas didesnis.
Tie patys principai galioja ir suaugusiųjų pasaulyje.
Emocinis intelektas lavinamas. Yra šalių, kuriose emocinio raštingumo svarba priyginama literatūros ar matematikos išmanymui, ir tam skiriama pamoka „Mokslas apie save“. To reikia ne tik savimi nepasitikintiems ar „sunkiems“ vaikams. Reikia visiems.
Pamokų turinys paprastas ir kasdieniškas (vaikų išgyvenimai, pavydas, nesutarimai, ginčiai, galintys išaugti iki kiemo muštynių), tačiau rezultatas svarbus sveikos visuomenės ateičiai.
Jausmai reiškiami ne tik žodžiais, todėl svarbu suprasti ir nežodinius ženklus – intonaciją, gestus, veido išraiškas.
Su amžiumi ir patirtimi perprantame, kad kalba yra proto raiškos priemonė, o štai jausmai reiškiami ne žodinias būdais. Jei mums sakomi žodžiai neatitinka intonacijos, gestų, tiesą suprantame ne pagal tai, kas sakoma, o kaip sakoma: atpažįstame nerimą balse, judesiais išduodamą susierzinimą.
Beje, tiriant bendravimą laikomasi taisyklės, jog daugiau nei 90 % emocinės intonacijos pateikiama ne žodžiais.
Mano nuomone, Lietuvoje šitą spragą bent iš dalies lopė sėkmingos teatro pamokos. Deja, jos mokyklose sparčiai nyksta. Nėra laiko – siekiame akademinių rodiklių!
Tyrimai patvirtina, kad paauglių polinkis svaigintis susijęs su emociniu nerimu. Alkoholiu, narkotikais greitai ir paprastai gesinamas nerimas, pyktis, liūdesys.
Empatijos stokos pasekmės skaudžios - įsijausti į kito žmogaus būseną nesugeba nusikaltėliai, psichopatai, žagintojai, pedofilai.
Tai ar tikrai neturi turėti nieko bendra gražūs skaičiai suvestinėse ir kasdienybė ?
Sakoma, be aukštojo išsilavinimo dar reikėtų turėti ne žemesnį kaip vidurinį žmogiškumą ir bent pradinį padorumą. Būtų kuo didžiuotis. Tik nėra tokių suvestinių.
Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
