Prieš trisdešimt metų autobusu vykdamas į studijų išvyką Vokietijoje ir kankinančiai laukdamas eilėse Lenkijos ar Vokietijos pasienyje, neįsivaizdavau, kiek per palyginti trumpą laiką pasikeis mūsų gyvenimas. Siena buvo tapusi mūsų kartos metafora ir jos viena po kitos griuvo per nepriklausomybės dešimtmečius. Vien šis erdvės išlaisvinimas ir atsivėrimas laisvam žmonių ir idėjų judėjimui yra Europos Unijos pergalė.
Tų pergalių buvo daug, nesėkmių mažiau. Net ir per pandemiją, Europos šalys galiausiai suderino veiksmus, krizė tik dar labiau išmokė iš anksto planuoti, numatyti galimų reakcijų mechanizmą. Galime kritikuoti „Briuselio biurokratus“, pergyventi dėl sprendimų priėmimų komplikuotumo, bet vis dėlto akivaizdu, kad tos sritys, kur Unijos šalys veikia ir sprendžia kartu, vystosi greičiausiai. Bet Europos Unija nėra dovana ar duotybė į ką dar kartą atkreipė dėmesį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pastarosios savo kalbos Sorbonos universitete metu. Labai greitai priprantame prie dalykų, užmiršdami, kad juos turime puoselėti ir, kai prireikia, ginti.
Praėjusių metų rugsėjo 23 d. Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen perskaitė pranešimą apie Europos Unijos padėtį. Artėjančių Europos parlamento rinkimų ir besitęsiančios krizės ir iššūkių akivaizdoje (karas Ukrainoje ir globali saugumo architektūra, klimato kaita ir žaliasis kursas, dirbtinis intelektas ir skaitmenizacija, finansų krizė ir globalios prekybos taisyklės) ji pamėgino išdėstyti esmines priemones, kurių reikia neatidėliotinai imtis artimiausioje ateityje. Galiausiai prezidentė aptarė Europos Unijos plėtros perspektyvą, sustiprinusi šalių kandidačių, nuo Ukrainos iki Moldovos ir Sakartvelo, viltis. Answer the call of history – taip skambėjo pagrindinė pranešimo žinutė.
Savo kalboje Vilniaus universiteto kieme praeitą liepą Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas taip pat apeliavo, kad ir kiek kitaip, į skambutį: The defence of freedom is not the work of a day or a year. It's the calling of our lifetime – of all time.
Ore tvyro svarbių pokyčių būtinybė. Europos Unija yra pasirinkimo kryžkelėje – Brexit‘as, brutalus karas Ukrainoje, pabėgėlių krizė – šių ir kitų įvykių bei problemų akivaizdoje vis labiau iškyla naujo „Europos susitarimo“ būtinybė. Turime raginti politikos lyderius įveikti siaurų ginčų rutiną ir ryžtis pažvelgti toliau trumpalaikių klausimų horizonto. Kažkam reikia imtis iniciatyvos burti partnerius ir inicijuoti plataus masto diskusiją apie Europos Unijos ateitį.
Pernai sukako 50 metų nuo „Europos tapatybės deklaracijos”, kuri buvo paskelbta 1973 m. Kopenhagoje pirmojo Europos Unijos plėtros etapo (Jungtinė Karalystė, Airija, Danija) proga. Devynios šalys skelbė, kad Unija yra atvira kitoms Europos tautoms, kurias sieja tie patys idealai ir tikslai. Dokumentas buvo Europos vidinio solidarumo ir atvirumo išoriniam pasauliui Šaltojo karo įkarštyje išraiška. Tai, kad šios deklaracijos jubiliejus praėjo beveik nepastebėtas liudija turbūt didžiausią Europos problemą – diskusijos dėl tapatybės ir tikslų stoką. Dar vieno Europos plėtros etapo perspektyva būtų tam labai tinkama proga. Sutarimas dėl pagrindinių principų ir vertybių yra pagrindas tolesniam judėjimui pirmyn.
Dabartinėje ir tolimesnės globalios ateities perspektyvoje Rusija, o dar labiau Kinija yra didieji geopolitiniai iššūkiai, kuriuos Europos Unija gali atremti kaip vieningas konsoliduotas politinis darinys, drauge su politiniais, kariniais ir ekonominiais partneriais JAV, Jungtine Karalyste, Kanada, Australija ir kt.
Prieš 70 metų, 1953 m. rugsėjo 29 d., žymus ispanų filosofas ir Europos idėjos propaguotojas José Ortega y Gasset‘as Miunchene Vokietijos pramonininkų elitui perskaitė pranešimą „Ar egzistuoja europinė kultūros savimonė?“ Jau tada jis akcentavo, kad Europos sąvoką apibrėžia ne tiek geografinės ribos ir ekonominė sąjunga, kiek bendra kultūrinė savimonė, taigi bendros vertybės ir tapatybė. „Europos tautos šiandien atsidūrusios prieš visą eilę pavojų ir sunkumų, kurie reikalauja labiau kompleksiškų sprendimų nei jos galėtų tai padaryti izoliuotai ir atskirai“ – šis sakinys skamba aktualiai ir dabar, nors nuo to laiko labai daug kas įvyko.
Europos vienijimasis yra politinis procesas. Lygia greta tai ir juridinis procesas, nes grindžiamas sutartimis. Ir čia turime esminę takoskyrą. Iki šiol Europos Unija kūrėsi kaip procesas, apimantis vis naujus konkrečius aspektus (nuo „anglies ir plieno sąjungos“ iki vieningo mobilaus ryšio bei draudimo kortelės) ir vis naujas valstybes. Suprantama, kad šį procesą nuolat lydi susitarimai, dokumentai, deklaracijos. Tačiau Europos Unija stokoja esminio dokumento – steigimo akto. Sutarimo, kas ji yra, ko ji siekia ir kaip veikia.
Turtinga Europos šalių unijų istorija nuo pat vėlyvųjų Viduramžių (Lenkijos ir Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir kitos) moko, kad sėkmingi ir ilgalaikiai būna tik tie dariniai, kurie paremti tokiu sutartu steigimo aktu. 1569 m. lenkų ir lietuvių Liublino unija ir 1707 m. anglų ir škotų Unijos aktas sukūrė naujas struktūras ir institucijas, o svarbiausia, kad deklaravo jungimąsi į naują politinę organizaciją. Panašiai JAV politinę santvarką formavo 1777 m. Articles of Confederation and Perpetual Union. Šie dokumentai pradėjo pamatus laipsniškai politinei integracijai. Ginčų, nesutarimų, o kai kada net karų nepavyko išvengti, tačiau visa tai jau vyko tam tikros naujos unijinės tikrovės rėmuose. Priešingas pavyzdys būtų XIV a. pabaigos Skandinavijos karalysčių Kalmaro unija, kuri taip ir nebuvo paremta visų pusių nedviprasmiškai patvirtintu dokumentu ir labai greitai pradėjo irti iš vidaus.
Europai reikia naujo steigiamo susitarimo, kuris remtųsi Europos tapatybės idėja ir numatytų Europos institucijų (parlamento, vyriausybės, teismo) stiprinimą.
Istoriniai pavyzdžiai ir paralelės rodo, kad be aiškių susitarimų, esminių principų ir (kur reikia) labai konkrečių taisyklių bei procedūrų viskas virsta nesibaigiančiu, daug laiko ir energijos reikalaujančiu politiniu improvizacijos procesu, kuris neturi aiškios linijos ir tikslo. Bet labiausiai reikalingas bendros kultūrinės tapatybės ir vertybių pagrindu paremtas valios kurti bendrą ateitį pareiškimas.
Tokiam susitarimui Europos Unija, nepaisant įvairių vidinių nesutarimų, net vis atsinaujinančio nepasitikėjimo, yra subrendusi. Ir kaip tik įvairios į vieną sukritusios krizės gali būti postūmis tokiai iniciatyvai, nes pandemija ir karas parodė, kad jokia šalis nesugebės atskirai tvarkytis su iššūkiais, o didžiausios klaidos kilo ir tebekyla iš nesugebėjimo ar nenoro konsoliduoti ir koordinuoti veiksmus.
Dabartinėje ir tolimesnės globalios ateities perspektyvoje Rusija, o dar labiau Kinija yra didieji geopolitiniai iššūkiai, kuriuos Europos Unija gali atremti kaip vieningas konsoliduotas politinis darinys, drauge su politiniais, kariniais ir ekonominiais partneriais JAV, Jungtine Karalyste, Kanada, Australija ir kt.
Tokiam žingsniui egzistuoja tvarios prielaidos – parlamentas ir komisija, Šengeno erdvė, euras, mobilumas, Bolonijos procesas ir europiniai universitetų aljansai. Akivaizdu, kad to nepakanka. Reikia visiškai naujų susitarimų energetikoje ir sienų apsaugoje – bendra politika šiose srityse yra jau seniai pribrendęs reikalas. Kalbame apie rytinę Europos Unijos sieną, tačiau ja vis dar nemaža dalimi ja rūpinamės XX a. pirmos pusės mechanizmais.
Nereikia bijoti dalintis suverenumu su europinėmis institucijomis, nes nacionalinė valstybė tokioje federacinėje sandaroje išlieka esminiu politiniu vienetu. Kaip ir nereikia bijoti praktiniais sumetimais įtvirtinti anglų kalbą kaip lingua franca (paradoksaliai po Brexit‘o tai padaryti net lengviau), nes toks susitarimas dėl administracinės kalbos niekaip nepakeičia nacionalinių kalbų įvairovės ir daugiakalbystės, kaip kad lotynų kalba neišstūmė, o veikiau ilgalaikėje perspektyvoje paskatino tautinių kalbų ir rašto plėtotę Viduramžiais.
Europai reikia naujo steigiamo susitarimo, kuris remtųsi Europos tapatybės idėja ir numatytų Europos institucijų (parlamento, vyriausybės, teismo) stiprinimą. Labiau institucionalizuota, stipri ir veiksminga Unija nepanaikins europinių tautų ir valstybių, kaip kad besikuriantys europiniai universitetų aljansai nepakeis egzistuojančių universitetų. Europos Unija tiesiog galės veikti drąsiau ir ryžtingiau, nors sprendimų priėmimas niekada nebus lengvas, kaip jis nėra lengvas ir nacionalinėse valstybėse. Visam tam reikia politinės valios ir vaizduotės – matyti ir veikti žvelgiant bent jau dešimtmečių perspektyvoje.
Ukrainos integravimas ir atstatymas galėtų būti pirmasis tokios atsinaujinusios Europos unijos projektas.
