Naujienų srautas

Nuomonės2018.09.07 12:30

R. Sotvarė-Šemetienė. Valstybės kryptis – draudimų šunkelis?

2018.09.07 12:30

Nusiritome iki tiek, kad žmonės, negalėdami laisvai tvarkytis savo kieme, tampa nusikaltėliais. Palangos alksnių išnuodijimo privačiuose sklypuose istorija – tai dugnas, kur visi guli įmerkę veidą į purvą. Pasiekėme tokį absurdo laipsnį, kai ribojimų sukaustyti žmonės renkasi tapti barbarais, o kiti juos persekioja, nors pasikeitę vietomis, didelė tikimybė, elgtųsi kaip nors panašiai.

Begalės istorijų su namais, tvoromis, stadionais, griuvėsiais,  kur viešasis ir privatus interesas taip supjudyti, kad galiausiai niekas nebesupranta, kas čia ir apie ką.

Bet alksniai, paprasti lietuviški alksniai, kurių likimas visada vienas – arba nugriūti ir supūti, arba pavirsti malka?  Ne Stelmužės ąžuolas ar Puntuko akmuo. Pasirodo, ir jie kažkokiu būdu turi įstatymu nustatytą apsaugą, priešingai nei savininkas, nors jo teises gina Konstitucija.

Kas toliau? Uždraus kūrenti krosnis malkomis net vienkiemiuose – senukai į senukų namus? Po to tikriausiai ateis laužo uždraudimo diena. O šaldytuvą dar galima statyti virtuvės kairėje, ar jau reikia dešinėje? Ir apskritai, ar dar yra žmonių, kurie ko nors nepažeidė valgydami, gerdami ar pirkdami?

Į šią alksnių nuodijimo privačiame sklype istoriją galima pažvelgti ir kitaip. Šitie medžiai įkaitai pasitarnavo kaip įrodymas – kiekvienas  ribojimas  turi sprendimą. Kuo draudimų daugiau, tuo bjauresni tampa apėjimo keliai.

Žinome apie „Novičiok“, kuriuo kai kurios valstybės nuodija prarastus lojalius piliečius. Girdėjome apie vandens ir žemės nuodijimą atmatomis, kurios gali būti gyvulių arba žmonių, vis dar nepatyrusių kanalizacijos vamzdžio komforto. Apie  šiukšlių salas žudikes vandenynuose. Apie svetimų šunų nuodijimą žiurkių nuodais.

Bet apie etapinį  medžių nuodijimą gręžiant kamienuose skyles ir purškiant chemikalą, niekada iki šiol dar neteko girdėti. Tai naujovė, kai instrukcijų  išprievartautas žmogus prievartauja medį.

Tuo pačiu – savotiškas ciniškas strateginio planavimo pavyzdys. Buvo  tikslas,  įvertintos kliūtys, alternatyvos, laiko ir finansiniai kaštai.

Medžių nėra. Įrodymų pažeidus įstatymus taip pat nėra. Tikslas pasiektas. Ir visa tai kainavo tik 60 eurų baudos plius kaštai įrankiams.  Pigiau nei samdyti medkirtį. Brutalu. Bet dėsninga.

Nors absoliučiai aišku, kad niekas  nieko neišsiaiškins, mūsų samdomi valstybės pareigūnai pradėjo tyrimą, nes taip reikia pagal įstatymą.

O kas užduos esminį klausimą: kodėl žmogus, įsigijęs sklypą, kuriame galima statyti ir kurtis, neturi teisės nuspręsti, kurį medį palikti, o kurį pašalinti?

Kodėl valstybė nepasitiki savininku? Nesvarbu, vaistinės, privačios ligoninės ar sklypo? Kodėl ji iki šiol mano žinanti geriau, o savininkas tėra lyg koks gerovės žlugdytojas?

Kodėl eilinių juodalksnių eilė apie tvenkinį verčia tapti nuodytoju ir nusikaltėliu, nors visiems kitiems piliečiams, išskyrus savininkus, yra iš esmės beveik tas pats, ar jie ten yra, ar nėra?

Aš tų medžių nenaikinčiau. Daugelis iš jūsų to nedarytų. Bet aš nenoriu, kad ir mano vardu veikianti valstybė nurodinėtų, kaip jūs turite tvarkytis savo kieme tol, kol tai netrukdo kitiems.

Sakysit, reikia saugoti mūsų nuostabią gamtą. Žinoma, kad reikia. Todėl turime parkus ir draustinius. O ši istorija ne apie tai.

Yra situacijų, kurios visiškai atvirkštinės. Jeigu puikūs medžiai, daug puikesni už alksnį, užauga ten, kur jiems neleidžia Lietuvos Respublika, tada gali kirsti iš peties. Jeigu nekirsi, tai taip pat mokėsi baudą ir didesnę, nei teko šiai savininkų šeimynai. Nes medžiai neturi teisės augti, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemėje, net jeigu joje daugiau niekas neauga, nes ji nederlinga.  Jeigu nori augti, turi gauti leidimą, kuris duodamas anaiptol ne visada.

Jeigu bent šiuos du reikalus sudėtume į vieną, būtų aišku, kad kalba čia eina ne apie gamtos saugojimą. Kalbame apie perdėtą, neproporcingą ir prieštaringą reguliavimą. Apie durnystes, vykdomas Respublikos vardu.

Apie tai, kas labiausiai ėda ką nors daryti norinčių žmonių gyvenimą.

Ir kaip tik todėl, šie nelaimingi alksniai ir juos kartu su sklypu nusipirkusi šeima yra politikos klausimas. Politikos, kuri iš inercijos važiuoja draudimų šunkeliu, o jos įkaitai, nebežinodami, kaip alogiškoje tikrovėje reikia tvarkytis, tampa nuodytojais arba nusikaltėliais.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą