Žodį „fanatikas“ iki šiol daugiausia vartojome kaip sinonimą „teroristui“, kalbėdami apie islamistų surengtas žudynes Paryžiuje ar kituose didmiesčiuose. Bet jei taip įsigilintume į tai, ką reiškia „fanatikas“, ar nepaaiškėtų, kad šis žodis ne prasčiau tinka apibrėžti ir tam, kas vyksta Lietuvoje?
Žodynas.lt aiškina, kad „fanatikas“ yra „radikalių įsitikinimų žmogus, nepakenčiantis kitaip įsitikinusių žmonių, aklatikis“, „nesidomintis kitkuo“.
O legendiniam britų premjerui Winstonui Churchilliui priklauso frazė, kad „fanatikas yra tas, kuris negali pakeisti mąstysenos ir tikslo“. Plūstant žinioms apie vaikų maitinimo mokyklose monus, planus suteikti teisę gydyti žmones šundaktariams ar bausmes tiems, kurie nesutiks sveikatintis taip, kaip lieps „valstietis“ Dainius Kepenis, galėtume juokais klausti, ar W. Churchillis kartais ne apie valstiečius kalbėjo?
Jau dveji metai ši valdžia bando jėga primesti savo vartojimo įpročius visai Lietuvai. Vyksta karas prieš vyną ir alų, kurie yra europinės civilizacijos vieni iš simbolių. Sveikatos ministerija akyse virsta sveikatos policija.
Nuo rugsėjo vaikams mokyklose uždrausti saldumynai. Už menką poros eurų sumą, savivaldybių skiriamą mokinių maitinimui, pareikalauta aukščiausios kokybės ir vos ne vegetariško maisto. Niekas net nebandė klausti, ar vaikai apskritai valgys tuos moliūgų morkų plokštainius.
Kas iš to išėjo, ypač gerai matyti Tauragės rajone. Mokyklos įvykdė sveikatos ministro reikalavimus dėl prėsko vaikų maisto. Bet iškart pateko į aklavietę. Visi moksleivių ir darželinukų maitinimo konkursai sužlugo. Niekas nesiima gaminti maisto pagal Verygos draudimų sąrašą arba tiesiog negali išlaužti to, ko reikia fanatikams. Geriau jau vaikai mokyklose bus alkani, nei perversmą sugalvoję aklatikiai pakeis savo tikslą ir mąstyseną?
Tai – ne vienintelis chaosas mokyklose. Mokytojų bendruomenę įelektrino taip pat paskubomis įvestas etatinis darbo apmokėjimas, kurio naudą pajuto tik tie mokytojai, kurie nebeturi ką mokyti.
Jei Europoje mokytojui vidutiniškai tenka 12 mokinių, tai Lietuvoje šis skaičius beveik perpus mažesnis. Realybėje padėtis dar blogesnė. Didmiesčiuose mokytojai dirba su per dideliu mokinių skaičiumi, o uždarytinose mokyklose mokytojai neretai vaiko muses.
Birželio pabaigoje, kai etatinio apmokėjimo modelis buvo paskubom svarstomas Seime, tiek opozicija, tiek mokyklos reikalus išmanantys žmonės kartojo: kils chaosas! Nedarykite to! Bet visi argumentai – kaip žirniai į sieną: nors ir tvanas, bet įvesim!
Net jei finansine prasme viskas su tuo etatiniu apmokėjimu būtų gerai, ar tai XXI a. iššūkius atitinkantis sprendimas? Plika akimi matyti – mokyklose bus dar daugiau biurokratijos ir popierizmo. Ir dar daugiau įkyrios smulkmeniškos kontrolės, kurios mokytojams ir taip per akis.
Ar ši sistema padės pritraukti į mokyklą jaunų mokytojų, kurių taip trūksta? Ar įvedus dar daugiau kontrolės liks bent teorinė galimybė kelti mokytojo profesijos prestižą? Laisvai gyventi įpratusi išmanioji karta į tas galeras turbūt neitų net tada, jei valdžia kažkaip padvigubintų algas.
„Niekada nepamirškime: Hitleris buvo blaivininkas – ši deformacija paaiškina daug nelaimių“, tokį kalambūrą knygoje „Churchillio veiksnys“ suskėlė jos autorius, buvęs D. Britanijos užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas, norėdamas pabrėžti nevaržomą lyderio Churchillio gyvenimo būdą.
Taip, esmė ne tame, negeria politikas taip, kaip Hitleris, ar maukia, kaip maukdavo Churchillis. Laisvoje šalyje visi – mėsėdžiai, vegetarai, veganai, blaivininkai ir girtuokliai – turi teisę valgyti ir gerti, ką tinkami.
Diagnozė yra ne ko nors valgymas ar nevalgymas, o su agresija besiribojantis noras trūks plyš atversti į savo tikėjimą visus iki vieno pasitelkiant valstybės išteklius ir galias.
Britų filosofas B. Russellas yra sakęs, kad „visa problema su pasauliu yra ta, jog kvailiai ir fanatikai visada tokie savimi pasitikintys, o išmintingesni – tokie pilni dvejonių“. Neaišku, kaip ten su visu pasauliu, bet kalbant apie Lietuvą – kaip pirštu į akį.
Rimvydo Valatkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
