Nuomonės

2018.09.04 16:19

V. Savukynas. Ar baigsis pramoginių politikų era?

2018.09.04 16:19

Vladimiras Laučius parašė labai gerą straipsnį apie tai, kad politikai tapo žaidėjais. Jis teigia: „Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.“

Visiškai tenka sutikti su V. Laučiumi. Jo pagrindinė mintis atitaria Henry Kissengerio pastebėjimą, kad dabartinis demokratijos pavojus – tai vis didėjantis atotrūkis tarp tų, kurie gali laimėti rinkimus, ir tų, kurie gali valdyti šalį. Kitaip tariant, tarp pramoginių ir realių politikų. Juk atsidūrus prie valstybės vairo vien tik šou triukų nepakaks.

Deja, Lietuvos problema tapo būtent tai, kad politikai tapo žaidėjais, pasirinkę pramogą, o ne politiką. Ir tai verčia pasvarstyti klausimą: kodėl tai nutiko?

Pirmas veiksnys yra tai, kad politika yra sunkus darbas. O pramogauti ir žaisti yra žymiai lengviau. Tad kam dirbti, jei galima pramogauti – šokiruoti, kalbėti vėjus, atskleisti savo privataus gyvenimo detales? Ir taip lengvai pelnyti visuomenės dėmesį – juk to politikams reikia.

Antra, Vakarų civilizacija jau seniai sparčiai žengia pramogų keliu. Viskas turi būti žaidimas. Jaunoji karta jau nori, kad ir mokymasis, ir darbas būtų žaidimas – linksmas, atraktyvus ir įtraukiantis. Jei neįdomu, tuomet tai yra blogis, kurį reikia išgyvendinti. Pastanga, atkaklumas yra išstumiami. Šiuo požiūriu labai įdomi filmų „Žvaigždžių karai“ evoliucija. Jei prieš tris dešimtmečius kandidatas į džedajus turėjo daug treniruotis, kad pasiektų reikiamą lygį, tai paskutinėje serijoje herojei pakako pajusti vidinę jėgą, ir iš karto visos gudrybės buvo įvaldytos. Tai atspindi jaunosios kartos lūkesčius, kad viską jau turi savyje, tereikia pajusti, o pastangos – tai tik kvailiams. Tad kodėl politikai turėtų būti kvailio vietoje?

Trečia, įvairūs viešųjų ryšių ekspertai puikiai pajautė šias tendencijas ir politikams seniai įpūtė mintį, jog tradicinė politika – tai atgyvena, reikia inovatyvių technologijų. Ir jos daugiausia remiasi pramoga ir šou verslo logika. Na, dar politinių oponentų įžeidinėjimu ir žeminimu.

Politikai turi tarnauti žmonėms – seniai žinoma tiesa. Tad jei tie žmonės nori pramogų, o ekspertai primygtinai tai pataria daryti, ar gali politikas kitaip elgtis? Todėl ir gauname didelę žaidimų aikštelę, kurioje visi turi būti laimingi.

Tačiau paradoksas – kažkodėl esame nelaimingi. Mes jaučiame, kad kažkas su mūsų politika yra negerai. Ir politikai, įtikėję viešųjų ryšių ekspertais, tampa pačiais tikriausiais simuliakrais, kuriuos seniai aprašė J. Baudrillardas.

Paimkime Remigijaus Šimašiaus pavyzdį. Jo viešųjų ryšių komanda yra tokia aktyvi, kad per įvairiausius vaizdinius nebematyti tikrojo politiko ir jo darbų. Kokie pirmiausiai ateina į galvą R. Šimašiaus darbai – ogi tujų nupjovimas. Žmonėms nors ir patinka šou, tačiau jie yra ne tiek kvaili, kad nesuprastų, jog tai buvo tik viešųjų ryšių triukas. Ir tokių triukų R. Šimašiaus komanda pateikia daug. Jie užgožia net ir realius darbus, jei jie padaryti. Taip visuomenėje ir prilimpa etiketė: „R. Šimašius tik „kalba“, bet nedirba“. Kai viešųjų ryšių yra per daug, jie pradeda kenkti. Kai per daug pramogos, ji tampa nuobodi. Ir štai gal čia slypi galimybė mūsų politikai atsinaujinti?

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.