Nuomonės

2018.09.03 14:03

B. Gailius. Ar pajudės Lietuvos „raumenys“? Kitoks žvilgsnis į valstybės ir verslo santykius

2018.09.03 14:03

Prieš porą mėnesių LRT RADIJO eteryje įvardijau dvi valstybę ir politinę bendruomenę formuojančias jėgas: į priekį vedančias išskirtines asmenybes ir platesnį žmonių ratą, kurie tampa valstybės „raumenimis“. Tvirtinau, kad gerų idėjų ir išskirtinių asmenybių mums visai nebūtinai trūksta. Daug didesnė problema ta, kad tinkamai nejuda valstybės „raumenys“. Norėčiau šią temą pratęsti.

Lietuvos „raumenys“ šiandien yra verslininkai, visų pirma – smulkūs ir vidutiniai verslininkai. Tai nulemia ekonomikos struktūra, kurioje smulkios ir vidutinės paslaugų ir prekybos įmonės sukuria daugiausiai vertės ir įdarbina absoliučią daugumą samdomų darbuotojų.

Palyginimui galima prisiminti tarpukario Lietuvą, kurioje dominavo žemės ūkis. Tarpukariu verslininkas galėjo būti pavadintas miesto ūkininku, šiandien sakytume priešingai – kad ūkininkas yra kaimo verslininkas. Dominavimas ekonomikoje savaime nulemia politinį „raumenų“ vaidmenį: pakanka prisiminti, kaip tarpukario ūkininkai sukūrė, išlaikė ir dar ilgai partizanų kare gynė Lietuvos Respubliką.

Tokią pat įtaką šiandienos valstybei daro smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Daug kas priklauso nuo to, kokias idėjas ir asmenybes tie verslininkai pasirinks paremti. Dar daugiau priklauso nuo to, kaip verslo bendruomenėje apskritai vertinama valstybė.

Šiandien turime neigiamų pavyzdžių, kai verslininkai įvertina valstybę kaip natūralų resursą, beveik kaip gamtos išteklių. Toks požiūris savaime sukelia oligarchijos grėsmę. Jei valstybė yra resursas konkrečiam verslui, tai kiekvienas konkretus verslininkas norės to resurso pasisemti. Taip vystosi konkurencinė kova dėl priėjimo prie valstybės-resurso, o toliau viską diktuoja klasikinė ekonomikos teorija.

Pirmiausia susiformuoja valstybės-resurso naudojimo monopolija, beveik neišvengiamai virstanti oligopolija. Tai jau ir yra oligarchija – kai prie valstybės-resurso galima prieiti tik tarpininkaujant vienai iš dominuojančių verslininkų grupių. Tokia valstybė nustoja priklausyti visiems verslininkams, o tai reiškia, kad ji nebepriklauso ir visiems piliečiams. Ji priklauso karteliui.

Šią liūdną tendenciją Lietuvoje gerai iliustruoja „MG Baltic“ byla, kurioje išryškėja būtent šis valstybės-resurso monopolizavimo motyvas. Panašiai, kiek žinome iš spaudos, veikia ir įvairios „valstietiško“ verslo grupės. Visai įmanoma, kad Lietuvoje lėtai, bet užtikrintai formuojasi oligarchinis kartelis.

Viskas būtų kitaip, jei verslininkai vertintų valstybę kaip savo pačių kuriamą verslui būtiną ir palankią aplinką. Kaip kažką, ką reikia puoselėti ir prižiūrėti. Jei verslininkai vertintų valstybę taip, kaip vertina savo verslo įrankius, infrastruktūrą ar bent darbuotojus, ta valstybė jau šiandien būtų visai kitos kokybės.

Galima pateikti paprastą pavyzdį. Verslininkai mėgsta lyginti valdininkus su vadybininkais, ypač kalbėdami apie darbo kokybę. Bet šie palyginimai nėra nei rimti, nei nuoširdūs. Jei valstybės tarnautojai iš tikrųjų būtų vertinami kaip verslo vadybininkai, tai jie seniai džiaugtųsi ir vadybininkų atlyginimais, nes aukštų valstybės tarnybos standartų iš valdžios reikalautų patys verslininkai.

Trumpai tariant, atviras ir skaidrus politinis aktyvumas Lietuvos verslininkams atneštų ilgalaikę strateginę naudą, nes iš tikrųjų valstybė ir yra aplinka, o ne gamtos išteklius. Tačiau kol kas verslas nenustoja vadovautis klaidinga ir net savižudiška valstybės-resurso samprata.

Savižudiška ši samprata visų pirma yra politiškai bene pasyviausiam vidutiniam verslui. Jam oligarchija kelia mirtiną grėsmę tiesiogine to žodžio prasme. Jokie oligarchai netoleruoja vidutinio verslo, nes iš jo gali išaugti nauji oligarchai, o oligarchų oligarchijoje ir taip visada per daug. Oligarchijoje galima būti tik labai smulkiu verslininku, kuris oligarchų akimis yra toks pat varguolis, kaip ir darbininkas ar inteligentas.

Ukrainoje, pavyzdžiui, beveik nėra vidutinio verslo. Arba tu oligarchas, arba varguolis. Tuo tarpu Europos Sąjungoje, priešingai, smulkus ir vidutinis verslas sudaro 99 proc. viso verslo.

Išvada aiški: lietuviškas smulkus ir vidutinis verslas gali išlikti tik europietiškoje aplinkoje, tik tuo atveju, jei Lietuva netaps Ukraina. Todėl didžiausias Lietuvos verslininkų tikslas turėtų būti gilesnė ES integracija ar net federalizacija.

Bet šio tikslo galima pasiekti tik peržiūrėjus ir pakeitus savo santykį su valstybe. Kelyje į didesnę ES integraciją pirmiausia reikia užtikrinti geresnę valdžią Lietuvoje.

Grįžtant prie anatominės metaforos, Lietuvos „raumenys“ šiandien nedirba, todėl gali nusilpti ir atrofuotis. Artimiausiu metu didžiausią politinę galią įgis ir Lietuvos ateitį nulems tie, kas pažadins smulkųjį ir ypač vidutinį verslą tikram valstybės kūrimo darbui. Tik ar tai kam nors pavyks?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.