Nuomonės

2018.09.01 19:40

R. Norvaiša. Mokytojo vaidmuo klasėje

2018.09.01 19:40

Norint pabrėžti žinių svarbą bei švietimo institucijų reikšmę visuomenėje, rugsėjo pirmoji vadinama Mokslo ir žinių diena. Tokią dieną norėtųsi kalbėti apie tai, kas yra reikšminga ir esminga švietimui. Viešojoje erdvėje apie švietimą kalbame vos ne kasdien. Kalbame apie mokytojo prestižą, egzaminus, mokytojo etatą ir t.t. Visi šie dalykai yra labai svarbūs mūsų švietimo sistemoje. Bet yra ir kitų ne mažiau svarbių klausimų. Vienas jų susijęs su mokytojo vaidmeniu klasėje.

Ar naujo dalyko aiškinimas mokytojui  atsistojus prieš klasę yra efektyvus instruktavimo būdas, ar ne? Galbūt mokinys geriau įsisavins žinias, jei naujų sąvokų ir procedūrų prasmes aiškinsis pats? Priklausomai nuo vienokio ar kitokio atsakymo į šiuos klausimus, mokytojo vaidmuo klasėje yra skirtingas.

Jei naują dalyką aiškina mokytojas, tai jo vaidmuo klasėje yra svarbesnis už mokinio, kuris tokiu atveju tik bando suprasti mokytoją. Jei naują dalyką aiškinasi pats mokinys, tai pagrindinis vaidmuo klasėje atitenka mokiniui.  Šiuo atveju mokytojo vaidmuo yra pagalbinis.

Pasaulyje apie mokytojo pagalbą klasėje diskutuojama seniai – daugiau kaip pusę šimtmečio. Kaip kilo diskusija? Svarstant, kodėl klasėje sunku mokyti mokyklinius dalykus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad už klasės ribų kai kuriuos dalykus žmogus išmoksta labai lengvai. Pavyzdžiui, klausyti, kalbėti gimtąja kalba, atpažinti veidus, bendrauti tarpusavyje vaikai išmoksta patys ir nesąmoningai. Tuo tarpu skaityti, rašyti, matematikos ir kitų mokyklinių dalykų mokomasi gana sunkiai.

Šis pastebėjimas skatino mokymąsi klasėje daryti panašų į mokymąsi už mokyklos ribų. Atrodytų, jei klasėje leistume vaikams mokytis patiems, tai rezultatas turėtų būti toks pat – natūralus ir lengvas.

Lietuvoje apie mokytojo vaidmenį klasėje pradėta svarstyti beveik prieš 30 metų, kitokiomis aplinkybėmis ir kitaip. Buvo akivaizdu, kad būtina iš pagrindų pakeisti sovietinę švietimo sistemą. Vietoje diskusijų apie mokytojo vaidmenį klasėje, nusprendėme, kad vieną ugdymo paradigmą reikia keisti kita.

Beveik visus pastaruosius 30 metų Lietuvoje vyksta švietimo reforma, kuria diegiama laisvojo ugdymo humanistinė paradigma. Pagal ją, ugdymas yra palankių sąlygų kiekvieno ugdytinio saviraiškai, savisklaidai ir saviraidai sudarymas. Kitais žodžiais tariant ugdymui reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų ugdytiniams patiems konstruoti reikšmes ir prasmes.

Reformuojant švietimą siekiama išgyvendinti sovietinei sistemai priskiriamą klasikinę, normatyvinę paradigmą. Pagal ją, ugdymas yra mokslo žinių, vertybių, protinės bei praktinės veiklos gebėjimų perteikimas ugdytiniams.

Šioje paradigmoje mūsų edukologai įžvelgia per didelį mokytojo vaidmenį perteikiant žinias ir, anot jų, žinių sureikšminimą. Jų požiūriu, mokinys ir mokytojas turi būti lygiaverčiai partneriai. Geriausia, jei mokinys pats sukonstruos naujas žinias, o mokytojas sudarys tam tinkamą aplinką. Tai mūsų švietimo reformos esmė teoriniame lygmenyje.

Koks mokytojo vaidmuo klasėje, toks ir jo prestižas visuomenėje. Pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, mokytojas yra mokinio partneris. Žinių įgijimas yra mokinio reikalas ir ne daugiau svarbus už jo gerą savijautą klasėje. Pasak mūsų edukologų, taip turėtų būti ateities mokykloje.

Mūsų švietimo sistemos vadovų požiūris į žinias ir mokytoją yra panašus. Šį požiūrį atskleidžia naujasis etatinio mokytojo darbo apmokėjimo modelis. Pagal šį modelį mokytojo darbas klasėje prilyginamas bet kuriai kitai užklasinei veiklai. Visa mūsų švietimo sistema kreipiama taip, kad būtų įgyvendinta laisvoji ugdymo paradigma. Pavyzdžiui, pagrindinis dėmesys rengiant naujus mokytojus skiriamas edukologijos ir didaktikos teorijoms. Dalyko žinių išmanymas yra laikomas savaime suprantamu, bet jų studijoms laiko skiriama minimaliai.

Kol kas realybė klasėje yra nevienareikšmė. Praktiškai kiekvienoje klasėje mokymas vyksta priklausomai nuo mokytojo požiūrio į ugdymą ir jo dalykines kompetencijas. Neretai mokytojams tenka apsimetinėti prieš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ekspertus. Pagal šios agentūros 2017 metų duomenis, 58% pamokų dominuoja mokytojas ir 14% pamokų mokiniai mokosi patys. Tačiau situacija gali greitai keistis, kai iš mokyklos masiškai trauksis pensinio amžiaus mokytojai.

Tuo metu pasaulyje tebesitęsiančiose diskusijose atsirado naujų argumentų. Jie labai nepalankūs Lietuvoje diegiamai paradigmai. Žmogaus proto vystymąsi evoliucijos eigoje aiškinantys mokslininkai teigia, kad protas turi įgimtų savybių. Vaizdžiai kalbant, vaiko protas turi įgimtus pastolius padedančius lengvai konstruoti tam tikras žinias ir gebėjimus. Tarp jų yra jau minėti klausymas, kalbėjimas gimtąja kalba, veidų atpažinimas, bendravimas ir kita. Tokios žinios yra biologiškai pirminės. Jas vaikas įsisavina nesąmoningai ir be didelių pastangų.

Vaikui žaidžiant ir tyrinėjant aplinką pastolių daugėja, tačiau skaityti, rašyti, skaičiuoti padedančių įgimtų pastolių vaikas neturi. Tokios žinios susijusios su kultūra ir yra biologiškai antrinės. Joms įsisavinti vaikas neturi įgimtos motyvacijos, o žaidimai ir tyrinėjimai nėra pakankamos priemonės. Kontekstas kuriame įsisavinamos biologiškai antrinės žinios yra mokykla. Šiuo požiūriu mokykla yra evoliuciją ir kultūrą siejantis tiltas.

Evoliucija nesuteikė mūsų protui savybių, kurios įgalintų mokyklines žinias įsisavinti be jokių pastangų. Tokios žinios atsirado kultūriniame kontekste palyginus nesenai. Naivu tikėtis, kad mokyklines žinias vaikas konstruos pats, jei tik jam bus sudaryta tinkama aplinka.

Skirtingai nuo biologiškai pirminių žinių įsisavinimo, mokykloje kryptingas instruktažas gali būti neišvengiama priemonė.  Šiuo atžvilgiu mūsų švietimo reformos teorinė prielaida, laisvojo ugdymo humanistinė paradigma, prieštarauja evoliucinės proto vystymosi teorijos išvadoms. 

Žinių skirstymas į dvi edukacine prasme skirtingas kategorijas turi daugiau pasekmių. Pastaruosius kelis dešimtmečius kalbama apie būtinybę ugdyti vadinamas bendrąsias kompetencijas. Pavyzdžiui, gebėjimą spręsti skirtingų sričių problemas. Tokia kompetencija atrodo nepaprastai svarbi, bet ar įmanoma ją ugdyti, patvirtinančių faktų mažai.

Tai, kad tokią kompetenciją turime visi, nereiškia, kad ją įmanoma išugdyti. Priešingai, šis faktas rodo, kad problemų sprendimų kompetencija priklauso biologiškai pirminių žinių ir gebėjimų kategorijai. Tuo tarpu biologiškai antrinės žinios ir gebėjimai priklauso tik specifinėms sritims.

Tai reiškia, kad galime tikėtis išugdyti tik specifinės srities problemų sprendimų gebėjimą. Pavyzdžiui, gebėjimas spręsti algebrines lygtis negali padėti spręsti kitų matematikos sričių problemas, o tuo labiau įgalinti mus užvesti automobilį sugedus jo varikliui. Ekspertais tampame tik specifinėje srityje ir tik po to, kai išsprendžiame dešimtis tūkstančių konkrečių tos srities problemų. 

Nei evoliucinės proto vystymosi teorijos argumentas, nei edukologijai svarbios neuromokslų išvados neturi pastebimo atgarsio mūsų šalyje. Galbūt todėl, kad požiūris į mokytojo vaidmenį klasėje yra mūsų švietimo reformos teorinė prielaida. Kita vertus, klaidų švietime kaina per daug didelė, kad leistume sau prabangą ignoruoti net jų galimybę.

Deja, Mokslo ir žinių dieną tenka pripažinti, kad mokykla mūsų visuomenėje nėra laikoma tiltu jungiančiu evoliuciją ir kultūrą. Švietimas mūsų šalyje laikomas ekonomikos varikliu. Mokykla rengia būsimus vartotojus, verslininkus, lyderius, bet ne tiesiog išsilavinusius žmones. Emocinis kapitalas mūsų mokykloje yra svarbesnis už žinių kapitalą. Mokytojo prestižas visuomenėje atspindi jo vaidmenį tokioje mokykloje.