Nuomonės

2018.08.23 11:10

A. Narušytė. Optimizuotos ateitys

2018.08.23 11:10

Karščiai jau lyg ir baigėsi. Nors daugelis gal ir kankinosi, turbūt prisiminsime 2018 metais turėję „tikrą vasarą“. Netrukus jau ilgėsimės malonių vakarų, kai galima ilgai sėdėti lauko kavinėje siurbčiojant „aperolį“, tarsi būtum kur Venecijoje. Ir važiuoti atostogų, teisėtai užmiršus megztinį ir lietpaltį.

Jau dabar apima palydų nostalgija, nors dar tik prieš dvi savaites dienraštyje „Independent“ skaitytame filosofo Slavojaus Žižeko straipsnyje atpažinau savo nerimą. „Nekenčiu karščio“, – rašė jis. „Vieta, kur šiomis dienomis svajoju būti, yra Svalbardo salos į šiaurę nuo Norvegijos, pusiaukelėje į Šiaurės Ašigalį. Bet kadangi esu priverstas sėdėti namie, tegaliu įsijungti oro kondicionierių ir skaityti... Žinoma, apie tebesitęsiančius karščius ir pasaulio atšilimą.“ Tą patį dariau ir aš, nes gali būti, kad ši vasara pranašauja ateitį, kurioje pasaulis bus neatpažįstamai pasikeitęs. Ne tiktai oras. Jau rimtai kalbama apie realiu laiku stebimą šeštąjį gyvybės išnykimą ir grėsmę civilizacijai.

Ir ne tiktai karščiai pakurstė mintis apie ateitį. Londone aplankiau parodą Viktorijos ir Alberto muziejuje „Ateitis prasideda čia“. Tai – „artimos ateities galimybių peizažas“, skelbia anotacija. Tą peizažą sudaro individas, viešoji erdvė, planeta ir pomirtinis gyvenimas. Bendras vaizdas – optimistinis, nors įkvepiančios galimybės gali neišsipildyti. Ypač kai pasaulio politinis peizažas taip greitai keičiasi ne į gerąją pusę, o technologijos grasina nenumatytais šalutiniais poveikiais.

Klimato kaita – tik viena iš daugybės pasaulio žiniasklaidos dabar karštai aptarinėjamų problemų. Atrodė, kad muziejus pamėgino spalvinga architektūra ir naujų technologijų galimybėmis „permušti“ niūrius ateities scenarijus, kuriuos piešia vaizduotė, vos išgirdus politikų kalbas apie „optimizaciją“. Muziejui pavyko – porai valandų, kol viską apžiūrėjau ir perskaičiau, atvėso ir kūnas, ir galva.

Tarsi atrakcione parodyta būsimųjų pusiau robotų buitis pralinksmino. 3D nanomikroskopu pasivaikščiojau po savo kūno molekulinį peizažą. Tris kartus peržiūrėjau filmuką, demonstruojantį, kaip sulėtintu ar realiu greičiu kopijuojamas ir reprodukuojamas žmogaus genetinis kodas. Kartu ir apsidžiaugiau, ir išsigandau, kad iš genetinės medžiagos policija susikurs nusikaltėlių portretus. Senukus bus galima įdarbinti iki grabo lentos, nes jų kostiumuose bus įtaisyti elektroniniai raumenys.

Tie, kas niekaip nenorės mirti, turės dvi galimybes: įkrauti savo smegenis į kietąjį diską arba paprašyti giminių, kad juos užšaldytų būsimam prisikėlimui, kai tik atsiras tinkama technologija. Koks šimtas žmonių jau laukia užšaldyti baltuose kokonuose. Tiesa, nėra garantijų, kad juos kada nors pažadins, bet, įsitikinęs transhumanistas Andersas Sandbergas, tai atsitiks geresniame pasaulyje, nes blogesniame projektas būtų pamirštas. Dar nemirę gali nusipirkti tablečių rinkinį ir taip pratęsti savo egzistenciją žemėje. Žemė, tiesa, galbūt taps negyvenama, bet jau sugalvota, kaip Marse skubiai suręsti ar, tiesą sakant, iš marsietiško regolito supilti būstus. Ten galėsime nusivežti iš genetinės informacijos atkurtus karvelius keleivius ir dirbtinius medžius su šilkiniais lapais, kurie gamins natūralų deguonį. Yra vilties, kad vietos atsiras ir svarbiausių žmonijai knygų bibliotekai, kurioje – priešingai, nei mus čia bando indoktrinuoti – dominuoja socialinių bei humanitarinių mokslų ir literatūros veikalai.

Technologijos įkvepia, tačiau šalia kiekvienos reikia rašyti klaustukus. Mažesnius – apie žadamų gėrybių prieinamumą. Didesnius – apie nenumatytą šalutinį poveikį. Ir lieka pats didžiausias: ar žmonija iš viso turi ateitį? Į paskutinį klausimą atsakymo, žinoma, dar negali būti. Į pirmąjį užuolankomis atsako patys parodos rengėjai: jei dabartinės tendencijos išliks, dauguma išradimų galės džiaugtis tiktai turtingiausieji. Pagrindinė užuolanka – visame pasaulyje skurdinamas viešasis sektorius, kuriam jau gresia chaosas. Bet čia slypi ir gera žinia: senukai gali lengviau atsikvėpti – bent artimiausioje ateityje kostiumai su raumenų stimuliatoriais darbdaviams bus per didelė investicija, kuri negarantuos pakankamai milžiniško pelno. Ir verčiau rūpinkimės Žeme, nes į Marsą pateksime nebent kaip vergai.

Technologijų šalutinis poveikis – didžioji ir intriguojanti nežinomybė. Tiesa, parodoje nagrinėjamas vienas jau išaiškintas atvejis – kaip mokslo žiniomis ginkluoti politinių avių ganytojai naudojasi socialinių tinklų džiugiu atvirumu savo makabriškiems tikslams.

Programinis robotas feisbuke ar tviteryje elgiasi kaip žmogus: augina reikiamos politinės pakraipos personalijos sekėjų skaičių, net atsakinėja į klausimus ir sukurdamas populiarumo įspūdį paveikia rinkėjų nuomonę. Veikia automatiškai, algos mokėti jam nereikia, todėl nesunku tokių veikėjų „įdarbinti“ tiek daug, kad reikiamas kandidatas būtų išrinktas prezidentu ar būtų nubalsuota už kai kam naudingą politinį sprendimą.

Dar vienas labai patogus įrankis – verslo jau seniai įvaldyta tikslinė reklama. Kaip renkami duomenys apie potencialius pirkėjus, taip juos galima rinkti ir apie rinkėjus, kurti jų socialinius portretus ir politiniais pasiūlymais tiksliai atsakyti į jų galvose sūkuriuojančius klausimus.

Ir dar vienas atvejis – politiškai nekaltas, bet ne mažiau destruktyvus. Muziejuje pakabintas keturias užuolaidas menininkė Miranda July sujungė su Los Andžele gyvenančio imigranto iš Nigerio lova ir mobiliuoju telefonu. Vos tik tas nemigos kankinamas taksistas atsibunda, paliečia „WhatsApps“, „Uber“ ar instagramo aplikacijas, atitraukiamos vienos užuolaidos. Beskaitant jo gyvenimo aprašymą, visos ir atsitraukė.

Smagu buvo parodoje pamatyti estų sukurtą elektroninio gyventojo kortelę, kuri leidžia ne Estijos piliečiams atsidaryti banko sąskaitą, sumokėti mokesčius ar įkurti kompaniją. Lietuvišką pėdsaką taip pat radau, bet įslaptintą, atpažįstamą tik mums. Viešosios erdvės problemų skyrelyje dominavo buvusio Bogotos mero Antano Mockaus sukurtas raudonas supermeno-tvarkdario kostiumas su didžiule C raide ant krūtinės. Juo vilkėdamas Mockus žadino piliečių savimonę, ragino prisiminti savo galią ir mimų judesiais tramdyti siautėjančius automobilių vairuotojus, savanoriškai mokėti mokesčius, versti korumpuotus politikus. Nors Bogotai nėra ko pavydėti, šito mero pavydėjau.

Aišku, kad apžiūrinėdama galimų pasaulio ateičių peizažą, galvojau apie galimas Lietuvos ateitis. Viena jų, itin stipriai užvaldžiusi dabartinės valdžios vaizduotę, itin kontrastuoja su vaivorykštės spalvomis švytinčiu modeliu Londone. Šią Lietuvos ateitį apibrėžia sąvoka „optimizacija“, neturinti nieko bendro su lotyniško žodžio reikšme. Norint pamatyti optimizuotą ateitį, tereikia užeiti į kurią nors Lietuvos pašto įstaigą. Bent toji, kuri arčiausiai manęs, seniai optimizuota. Optimizuotoje spintos dydžio patalpoje siuntinių priėmimas ir atsiėmimas yra pati niekingiausia paslauga. Jos teks ilgai laukti optimizuotoje tvankumoje, kol optimizuota darbuotoja priims vieno piliečio viso gyvenimo mokesčius. O paskui tau atsakys, kad siuntinį išsiuntė atgal, nes optimizuotai nepavyko pranešti, kad jis atkeliavo jau prieš du mėnesius.

Bent man tai reiškia, kad knygos iš pasaulio vėl tampa šiek tiek sunkiau pasiekiamos, ryšiai su jas siuntusiais kolegomis iš kitų šalių šiek tiek padyla. O pašto atstovė spaudai žvaliai pareiškia, kad dabar gi – XXI amžius, ir mes visi stovime eilėse, metas priprasti.

Ar apie tą patį XXI amžių kalbame? Paštininkės versija man įtartinai panaši į sovietmečio apverstų reikšmių kultūrą, kurioje užaugau. Matyt, iš ten semiasi idėjų ir optimizuotojai. Tais laikais irgi reikėjo ilgai stovėti eilėse, žmogaus orumo niekas nepaisė, o valdžią kritikuoti buvo draudžiama, nes viskas juk vardan geresnės ateities. Kasmet sistema veikė vis „optimaliau“ ir patys žinote, ką padarėme tos ateities taip ir nesulaukę – tai jau trijų dešimtmečių senumo istorija, atridenusi mus į dabartį. Labai labai labai tikiuosi, kad optimizacijos inžinieriai mūsų ateities nepavers praeities šmėkla. Ir kad Lietuvoje dar galima pasvajoti apie tikrai geresnius, o ne „optimalesnius“ švietimą, kultūrą ir mokslą.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt