Nuomonės

2018.08.14 17:08

V. Keršanskas. Graikija ir Makedonija: Kremliaus hibridinių įtakų Balkanuose atspindžiai

2018.08.14 17:08

Prieš du mėnesius Graikija ir Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija pasirašė susitarimą, kuris turėtų užbaigti jau trečią dešimtmetį trunkančius nesutarimus dėl pastarosios pavadinimo. Šio susitarimo svarbą galima pamatuoti įvairiais aspektais, tačiau neabejotinai reikšmingiausias yra tai, kad išsprendus šį ginčą dar viena Balkanų valstybė galėtų pajudėti gilesnės euroatlantinės integracijos link. Nes Graikija – tiek Europos Sąjungos, tiek NATO narė – nebeblokuotų derybų dėl narystės Bendrijoje Makedonijos Respublikai pradžios ir jos priėmimo į NATO klubą.

Toks scenarijus, be abejonės, nėra priimtinas Rusijai, kuri Balkanų regioną visada laikė geopolitiškai reikšmingu ir siekė ten turėti kuo didesnę įtaką. Būtent Vakarų Balkanuose, kurie pastarąjį dešimtmetį gana sparčiai juda euroatlantinės integracijos keliu, vyksta didelio masto Maskvos hibridinio veikimo operacijos. O vienas labiausiai iliustratyvių atvejų – 2016 m. vykęs nesėkmingas perversmas NATO nare siekusioje tapti Juodkalnijoje, kurio organizavimu yra kaltinamas Kremlius.

Nepaisant to, kad dvi ortodoksiškos valstybės – Rusija ir Graikija – ilgus metus pasižymėjo išskirtinai glaudžiais santykiais, vidurvasario įkarštyje įtampos neatlaikė ir jie, mat Atėnai apkaltino Maskvą bandant sabotuoti su Makedoniją pasiektą susitarimą, veikiant prieš Graikijos užsienio politikos tikslus bei kišantis į jos vidaus politiką. Šį pareiškimą palydėjo ir veiksmai, kurie įvardijami beprecedenčiais: iš šalies Graikijos vyriausybės išsiuntė du Rusijos diplomatus ir dar du buvo neįleisti.

Šie Rusijos diplomatai buvo užfiksuoti bandantys papirkti vietos politikus, verslininkus ir kai kuriuos šalyje ypač įtakingos Graikijos ortodoksų bažnyčios šventikus, kad jie pasinaudodami turimais įtakos mechanizmais sugriautų vis dar trapų Atėnų ir Skopjė susitarimą. Mat šis, nors ir pasirašytas abiejų šalių vadovų, dar turi būti patvirtintas balsavimu: rugsėjį Makedonijoje įvyks referendumas, po kurio jos parlamentas turės patvirtinti rezultatus. Tuo tarpu Graikijoje vis dar vyksta diskusija, ar užteks parlamento balso, ar reikia organizuoti ir referendumą. Kadangi visuomenė dėl susitarimo nuostatų yra pasidalinusi į kelias stovyklas, Rusijos diplomatai buvo užfiksuoti mezgantys kontaktus su kraštutinės dešinės arba ortodoksiškos-tradicionalistinės linijos atstovais, kurie nepritaria susitarimui, laikydami jį išdavikišku.

Šis Rusijos kišimosi atvejis Graikijoje atspindi net kelis hibridinių įtakų aspektus ir Rusijos nekarinių priemonių arsenalą bei jo panaudojimą. Pirma, dar kartą patvirtinama, jog Rusijos ortodoksų bažnyčia yra naudojama politiniams Kremliaus tikslams siekti – tai yra daroma ne tik Graikijoje, bet ir Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje bei kitose valstybėse, kuriose ortodoksai sudaro gausią visuomenės dalį.

Antra, veikiama per kraštutines dešiniąsias, nacionalistines partijas ar judėjimus, kurie galbūt savaime nebūtinai yra prorusiški, tačiau pasiduoda jos įtakai, nes neva remiamas jų nuomone „teisingas reikalas“. Tai yra būdinga ir Rusijos įtakoms Vidurio Europoje, nemažai tokių atvejų pastaruoju metu ypač fiksuojama Čekijoje ar Slovakijoje.

Trečia, Maskva ypač jautriai reaguoja į visų pirma NATO įtakos plėtrą. Būtent Aljansas,  kolektyvinei gynybai susibūręs demokratinių valstybių klubas, Kremliuje yra suvokiamas kaip pagrindinis Rusijos geopolitinis oponentas. Todėl bet koks Aljanso stiprėjimas – ar tai būtų naujų narių priėmimas, ar jau jam priklausančių valstybių, pavyzdžiui, Lietuvos apginamumo didinimas – Maskvoje yra sutinkamas priešiškai. Todėl įvairiomis priemonėmis Kremlius NATO siekia priversti tokių sprendimų nepriimti arba juos atšaukti. Hibridinių įtakų samprata tokius jos koordinuotus, daugiasluoksnius veiksnius būtent ir siekia analizuoti bei paaiškinti.

Kadangi Graikijos vyriausybei susitarimas su Makedonija yra bene didžiausias šios kadencijos užsienio politikos laimėjimas, taip pat jis vertinamas ir kaip svarbus ilgalaikis nacionalinis interesas, ji laikosi griežtos pozicijos net ir tradiciškai artimos Rusijos atžvilgiu. Tai nereiškia, kad Maskva nustos bandyti susitarimą sabotuoti. Tačiau ši istorija parodo, kad net ir su Rusija besibičiuliaujančios valstybės ima vis rimčiau suvokti, kad destruktyvi Maskvos politika yra vykdome ne tik kažkur toli, bet ir prieš jas pačias.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra Rytų Europos studijų centro analitikas.