Nuomonės

2018.08.14 12:31

M. Čepulis. Apie (ne)meilę medžiams

2018.08.14 12:31

Rytoj Žolinė, per kurią vieni garbins Mariją, kiti šventins obuolius ir varpas (javų varpas), treti vartys bambą ir džiaugsis, galintys pailsėti. O aš ta proga noriu pašnekėti apie žoles – apie tas žoles, kurios yra medžiai, ir apie isteriją, kuri kyla vos ištarus šitą žodį.

Dabar yra miestų ir miestelių viešųjų erdvių renovacijų bumas. Tam skiriami pinigai, o kai pinigai skiriami, juos privaloma paimti, nes reikia įsi/pasisavinti. Kuriami abejotinos vertės projektai, visiškai neišdiskutavus ir nepasitarus su visuomene, ir puolama kuo skubiau tuos projektus įgyvendinti, nes juk dings pinigai.

Ir nieko čia labai blogo nebūtų, juk smagu, kai erdvės sutvarkytos ir prižiūrėtos, jei ne vienas „bet“ – visur tradiciškai tiems projektams trukdo ten augantys medžiai. Architektui takelį suprojektuoti yra sunku, ten reikia visaip vinguriuoti tarp tų medžių, o ir medžiai kažkokie nenulaižyti, nevienodi – jokios estetikos.

O dar, neduokdie, jie savo laja drįsta užstoti kokį nors šiuolaikinio meno šedevrą. Va, iškerti, išvalai, pasodini brangų atvežtinį sodinuką ir gražų ūksmingą skverą, alėją, parką paverti pagal visas euroremonto tradicijas plytelėmis išklota, suoliukais apstatyta plyne, kur visada smagu bus ateiti ir karštą dieną pasikepinti viršugalvį.

Projektų plėtotojams medis yra ne daugiau kaip elementari kliūtis. Juk čia tik medis, juk atsodins – pinigai svarbiau. Aplinkos ministerija susizgribo apriboti savivaldybių savivalę, bando įvesti kažkokius draudimus, bet, kaip Vydūno skvero Klaipėdoje atveju, „jei yra projektas, mes leidimus privalome išduoti“, ir ate dar vienai žaliai zonai. Tas pats laukia ir Reformatų skvero Vilniuje, o kur dar šimtai kitų miestų ir miestelių.

 Miestai atsinaujina. Atsinaujina pamiršę, kad medžiai, be akivaizdžios naudos (pavėsis, mažinama oro tarša, gaminamas deguonis), yra tai, kas kuria miesto jaukumo įspūdį, ne kičinis fontanas ir ne išgraviruotas suoliukas, prie kurio stypso nupiepęs sodinukas, o prižiūrėti brandūs gražūs medžiai.

Ir tai yra tik noro klausimas – projektuoti galima išsaugant miesto žalią rūbą arba galima viską pjauti velniop. Galima pasukti kelią ir palikti šimtametes liepas, o galima sulyginti jas buldozeriu. Ir aš tikrai džiaugiuosi, kad mes turim tokią aktyvią visuomenę, kuri priešinasi kiek galėdama tam kvailam medžių genocidui. Juos vadina prietrankomis, bepročiais, bet jie nepasiduoda, daro, bando, gelbėja ir išgelbėja.

Žinoma, tai turėtų daryti mūsų aplinkosauga. Jai turėtų skaudėti vien pamačius projektus – jau tada planai turėtų būti pakeisti ir vykdomi pagal jų nurodymus, o ne tada, kai žmonės sukyla ir sėdi prisirišę prie medžių. Aš lenkiu savo galvą prieš visus aktyvius miestų ir miestelių žmones, kuriems rūpi išsaugoti miestų senuosius želdinius, kurie dėl to aukoja savo laiką, lėšas ir kuriems ne vis vien, kaip atrodys jų miestai ar gyvenvietės.

Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

O dar medžių yra miškuose, ir nemažai, o isterijos ir aistrų čia dar daugiau.

„Ministerija nusprendė iškirsti Lietuvos miškus“, „50 procentų miškų valdo korporacijos“, „Jau iškirsti visi miškai“, „Mūsų miškus išsivežė latviai, švedai ir t. t.“, „Reikia uždrausti kirtimus“ – tokių ir panašių žinučių pilnas internetas. Ir čia jau smarkiai perlenkta lazda iš vadinamųjų aktyvistų pusės.

Žinoma, siekiama atkreipti visuomenės dėmesį, nes problema yra aktuali, bet tikrai ne tokia, kaip parodoma. Visų pirma, ministerija nenusprendė iškirsti Lietuvos miškų – ji padidino kirtimo normas 7 kvadratiniais kilometrais (apie tai vėliau). 50 proc. miškų negali valdyti ir nevaldo jokia privati kompanija. Lietuvoje pusė miškų priklauso valstybei, kita pusė – privatiems savininkams, kurių yra apie 250 tūkst.

Dabar, pamačius kad ir tam pačiam Dzūkijos nacionaliniame parke iškirstą biržę, iškart puolama ieškoti kaltų, rašomi raštai ir parko darbuotojai, užuot dirbę savo tiesioginį darbą, turi atrašinėti ir aiškinti, kad čia ne valstybinis miškas, kad jis priklauso Petrui Petraičiui ir jis gavo tokį ir tokį leidimą tada ir tada.

Šiaip ten 70 proc. yra privatūs miškai, sodinti po caro maro laikų, ir dabar ateina tas ūkinės brandos metas, o dar ir medienos kaina kyla. Tai spėkit, ar privatūs savininkai tuos miškus laikys. Atkūrus nepriklausomybę, gražinti miško žemę į privačias rankas buvo vienas kvailesnių žingsnių, už kurį dabar visi mokam. Plyni kirtimai irgi tapo keiksmažodžiu, nors kai kuriose biotopuose jie yra daug naudingesni gamtiniu požiūriu (ekonominiu jie visada naudingi).

Tačiau ta isterija turi pagrindo. Skaičiai gražūs – miškų plotai didėja (apleistos žemės sąskaita), medienos prieaugis didėja (jaunuolynų sąskaita), ir būtų viskas kaip ir gražu. Bet gamtinės brandos sulaukusių miškų yra likę tik rezervatuose, o sengirių mes beveik nebeturim. Nyksta brandūs miškai ir visa jų ekosistema, skursta bioįvairovė, keičiasi rūšinė sudėtis (pvz., daugėja elninių gyvūnų, nes didėja kirtaviečių plotai) ir tai yra didelė problema.

Miškų ūkio specialistai tai praleidžia pro akis ir greičiau pastebi tai, kad, nekirsdami saugomų teritorijų, jie praranda keliasdešimt milijonų eurų. Jie verkia, kad medžiai sensta, drįsta pasiekti savo brandą ir numirti sava mirtimi – juk tai didžiuliai nuostoliai. Taip, miškininkams nuostoliai, o gamtai?

O gamtai, anot Aplinkos ministerijos, yra tik geriau, kai kertama daugiau, nes tada „nežymiai didėsianti kirtimų norma užtikrins ne tik valstybinių miškų ūkio ekonominį gyvybingumą, bet ir tinkamą aplinkosauginių bei socialinių funkcijų palaikymą – vandens išteklius, dirvožemį, unikalias ir lengvai pažeidžiamas ekosistemas bei kraštovaizdį, padės išlaikyti miško ekologines funkcijas bei miškų vientisumą“.

Jūs bent suvokiat, ką rašot? Praėjusią savaitę paskelbtas kirtimų normų didinimas gamtininkams buvo visiškai netikėtas ir nelauktas, juolab kad pati ministerija iš pradžių buvo prieš. Bet, žinot, mes čia pasitarėm su kitomis ministerijomis ir, kol visi atostogauja, nusprendėm, kad reikia didinti. Aplinkos viceministras ta proga kažką pavapėjo apie biokurą ir kad, jei nekirsim miškų, padidės šildymo kainos (čia lygiai toks pat bajeris, kai vienas Seimo narys pasakė, kad kertant miškus yra kovojama su globaliniu atšilimu), dar nuramino, kad, girdi, nepergyvenkit, vis tiek neišnaudojamos tos normos, tai ir dabar neišnaudosim (tai kokio velnio didinti, jei neišnaudojat?).

Bet žinau, kad išnaudosit. Didžioji dalis padidintos normos teks pušynams, jie su biokuru niekaip nesusiję, jie nesprendžia ir perbrendusių drebulynų bei beržynų problemos, bet jie yra labai gera, likvidi mediena, ypač esant jos deficitui ir kainoms kylant. Tai viceministras, užuot ramiai pasakęs, žinot, mums naujai reformai čia babkių pritrūko, tai va norim prisidurt truputį, pradėjo skiesti apie kirtimų naudą ir šildymo kainas, o po to tyliai dėjo į krūmus, t. y. į atostogas.

Ar daug tie 7 kvadratiniai kilometrai? Tikrai ne, jei lyginsim su visa Lietuvos teritorija. Tik Dzūkijoj ir Aukštaitijoj atsiras dar apie 200 gražių tuščių plotelių, kurie dar labiau pamargins nuobodų, nebe tokį miškingą peizažą ir „padės išlaikyti ekologines funkcijas bei miškų vientisumą“.

Tai būkite ir toliau tokie aktyvūs, atidžiau tikrinkite informaciją ir išsamiau domėkitės tomis problemomis, o kai pakils šildymo kainos, pretenzijas reikškit Aplinkos ministerijai, nes per mažai miškų kerta. Gražios šventės.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Populiariausi