Visos trys „Delfi“ žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus publikacijos apie gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose pateko tarp skaitomiausių liepos mėnesio straipsnių.
Daliai susidomėjusių tai buvo trilerių ar detektyvų pakaitalas, dalis pasitvirtino seniai žinomą tiesą su konkrečiomis detalėmis. Ir turbūt tik mažytei daliai skaitytojų šokiruojančiu atradimu tapo gyvenimo įkalinimo įstaigoje aprašymas, iš kurio matosi, jog „zoną“ valdo ne prižiūrėtojai, o nuteistieji.
Pagrindinis pareigūnų įsivaizduojamas darbo tikslas – kad pataisos namuose nekiltų jokių įvykių, kurių atgarsis išeina už „zonos“ ribų. Pasirodo, šantažuojant riaušėmis, bado akcijomis ar kitokiais viešosios tvarkos ardymais, taip mąstančius pareigūnus galima pasižaboti ir uždėti jiems akitvarus, kad nematytų, ko nereikia.
Susiklosto paradoksali situacija. Valstybė nuteisia izoliuoti žmones, kurie nusižengia įstatymams ir kelia pavojų visuomenės tvarkai. Tada tie asmenys patalpinami teritorijoje, kurią jie patys vadina „zona“. „Zonos“ perimetrą tarsi saugo valstybė, nors per jį skrajoja įvairiausio turinio paketai iš laisvės. Taigi, valstybė tarsi saugo, tarsi nesaugo.
Tas pats ir „zonos“ viduje. Yra oficiali valstybės politika, jog žmonėms laisvė ribojama dėl to, kad juos laikinai izoliuotus įtrauktų į atitinkamas programas, kad jiems suteiktų galimybę vėliau adaptuotis ne kriminaliniame pasaulyje ir kad jie grįžtų į visuomenę ne kaip įstatymo laužytojai. Tokia nuostata vadovaujasi visos Vakarų demokratijos.
Iš zonos gyvenimo paveikslų, aprašytų D. Sinkevičiaus, akivaizdu, kad Lietuvoje ši nuostata tėra iškaba, už kurios vyksta visai kitokiu supratimu grįstas gyvenimas.
Atkreipia dėmesį, jog „zonos“ žargonas yra praktiškai vien rusicizmai. Tiesa, labai svarbus žodis bachūras yra skolinys iš jidiš, žydų kalboje reiškiantis „vaikiną“. Tačiau visi vierchai, strielkos, poniatkės ir t. t. yra neblėstantis sovietinis palikimas iš broliškos tarybinių tautų šeimos.
Matosi, kad gyvenimas lietuviškose įkalinimo įstaigose yra daug artimesnis rusiškiems, o ne europietiškiems standartams. Jei kalinių žargonas atskleidžia, iš kur atėjo supratimas, kaip reikia elgtis tarpusavyje, tai prižiūrėtojų elgesys rodo ES valstybės galią „zonoje“. Bendras liūdnas įspūdis, kad tos galios tenai nėra – tik prisitaikymas prie kriminalinio pasaulio taisyklių.
Galbūt tai yra visos Lietuvos ypatybė, tik ji itin ryškiai matosi įkalinimo vietose? Esame apsistatę europietiškais įstatymais, o daugybė reikalų tvarkoma ne pagal juos, o per pažintis, dovanas ar įtaką. Galia virš įstatymo, lygiai kaip pirmykščiame urve.
Kaliniai iki šiol yra laimėję daugybę bylų prieš Lietuvą Tarptautiniame Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre. Negi ir atsakingi asmenys Teisingumo ministerijos aparate skaitė „Delfi“ publikacijas kaip šokiruojančią naujieną?
Kadangi priteistos kompensacijos mokamos iš biudžeto, niekas dėl to galvos nesuka: kalėjimų administracijai patogu, kaip jie pripratę, o teisėjų korpuso vadovybė nenusileidžia iš savo dangiškos neliečiamybės iki teisiamųjų ir toliau teismai siunčia žmones ne persiauklėti, o išgyventi pirmykštės santvarkos principais grįstame pragare.
Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
