Nuomonės

2018.07.28 16:34

I. Alperytė. Pralaukti ežero efektą

2018.07.28 16:34

Gerą pusmetį teko gyventi Niujorko valstijos Sirakūzų mieste, tikrame ežero efekto lopšyje. Kai tik orai ima vėsti, Sirakūzai tampa bene labiausiai neišvažiuojama JAV vieta. Miestą užlieja nesibaigiančio lietaus šuorai, arba jį beviltiškai užsninga. Turbūt niekada nepamiršiu, kai visą naktį laukiau autobuso iš Toronto, kad nuvykčiau į Niujorką. Pati kelionė Sirakūzai–Niujorkas trunka penkias valandas „Megabusu“, o laukimas užtruko lygiai tiek, kiek kasė sniegą Toronte. Kai pagaliau sulaukiau autobuso, ir vargais negalais prisikasiau iki Niujorko, o po komplikuoto skrydžio – ir saulėtosios Floridos, gavau pelnytą bronchitą. Kitaip ir negalėjo būti. Onondagos ežero burtai.

Niujorko valstijos pūgos yra nepamirštamos. Kai jos užklupdavo, kepdavai sau obuolių pyragą, klausydavai „Klasikos“ radijo ir žiūrėdavai juodai baltus „Turnerio“ klasikos filmus, laukdamas geresnių laikų, kai galėsi išeiti į lauką. Guminiai batai – tavo geriausi draugai.

Ežero efekto metu sniegas gaminasi esant vėsesnėms atmosferos sąlygoms, kai šalta oro masė slenka išilgai šiltesnio ežero vandens paviršiaus, išjudindama apatinį oro sluoksnį, kuris iš ežero ištraukia vandens garus, pakyla aukščiau, virš šaltesnio oro masės, užšąla ir nugula vėjo nugairintose pakrantėse.

Kasmet žmonės su nerimu laukia užeinant kritulių sezonui, ir prie jo savaip prisitaiko.

Kodėl tokia ilga įžanga apie gamtos stichijas liepos ramybės apimtame Vilniuje? Kai, pasak Vinco Mykolaičio-Putino, visi jausmai atostogauja? Dėl visko kaltos gamtos išdaigos. Tai įgriuvęs dviračių takas Antakalnyje, kurio preliminarus tvarumas turbūt buvo matuojamas vaikų darželyje. Tai Geležinio Vilko gatvės automobilių maudynės. Lietuvoje kiekviena nauja gamtos stichijos išdaiga priimama taip, lyg pagaliau matytume sniego žmogų ar Halio kometą. Viskas kaip pirmą kartą. Bet ką čia vis apie orą ir apie orą. Yra Lietuvoje ir kitų netikėtumų. Praleidžiu rudenį išskrendančius ir pavasarį pargrįžtančius paukščius – šiuos reiškinius lyg ir prisimename. Bet štai – Gedimino kalnas – tikras pokštininkas. Ko jam nepabuvus ramiai su ta pilimi? Tai ne, ima nei iš šio, nei iš to ir slenka žemyn, kaip koks kuršių kaimas. Sunku prisitaikyti prie Lietuvos klimato, sutinku.

Sunku prisitaikyti ir prie liūčių, po kurių elektros tinklams ir kitokioms technologijoms ateina koma. Suprantama, juk tai tokia retenybė, jog jai pasirengti niekaip neįmanoma.

Bet palikime natūrą. Panagrinėkime kultūrą. Ko gero, dainų šventė tikrai yra ta proga, kai be pasaulinio masto ekonomistų išsiversti neįmanoma – savo jėgomis pasirinkti dainorėlių ir šokėjėlių maitintojų niekaip neišgalime. Juk tai yra tikras force majeure, kad per pertraukėles jie nori valgyti, ir juos pamaitinti reikia žmogiškų, finansinių ir logistikos resursų. Skaičiau apie alkanų dainininkų repeticijas, klausiausi gyvųjų didvyrių pasakojimų ir galvojau – ėhėhė, tikrai ne juokas pamaitinti tokias minias. Na, turbūt – galvoju – be pinigų. „Kvaiša – už pinigus“, protina mane gerieji žmonės.

Kaip ten tie senovės graikai per tas dionizijas apsisukdavo? A, tiesa, tuomet nebuvo ministerijų ir viešųjų pirkimų. Šventės choregas (pagrindinis ceremonmeisteris) pasirūpindavo, kad netrūktų nei duonos, nei žaidimų visiems – tiek laisviesiems piliečiams, tiek kareiviams, tiek vergams, tiek moterims. Prašom dėl šios auditorijos klasifikacijos eiliškumo man teismu negrasinti – taip pasakojama istorijos šaltiniuose. Ir kad pavalgę, ir pagirdyti tie tūkstančiai buvo, apie tai liudijimai taip pat išlikę. O dar – nusipelniusiems choregams išdygdavo naujas biustas įžymybių galerijoje.

Bet Lietuva yra atskiras atvejis. Sakytumei, iš kazuistikos vadovėlių atklydęs raritetas. Čia siaučia entropijos epidemija. Entropija – tai antrojo termodinamikos dėsnio apraiška. Paprasčiau – entropija matuoja tam tikro energijos kiekio nenaudingumą. Dar paprasčiau – tai tvarkos ar nuspėjamumo stoka, arba laipsniškas ritimasis į chaosą.

Gyventi entropijos sąlygomis įmanoma, ypač jei esi koks subsacharinės Afrikos čiabuvis. Pasak olandų mokslininko Geerto Hofstede, tame regione žmonės lengviau pakenčia netikrumo, ateities miglotumo reiškinius.

Tarpkultūrinėje psichologijoje neapibrėžtumo vengimas yra visuomenės pakantumo neapibrėžtumui ir dviprasmybei rodiklis. Tai yra, kiek visuomenės nariai pajėgūs susidoroti su nerimu, mažindami netikrumą.

Kaip kai kas mėgsta pajuokauti, vienintelis dalykas, kuriuo kiekvienas gali būti visiškai tikras, yra mirtis ir mokesčiai.

Visa kita yra reliatyvu.

Kaupti santaupas ar nekaupti, stotis į eilę vaikų darželiui, kol dar nesilauki, ar ne, užsirašinėti pas chirurgą, kol dar nesusilaužei kojos – tavo sprendimas. O kultūroje? Pildyti ar nepildyti paraišką paramai? O gal mano muilo burbulų operai bus pasibaigęs muilas?

Jei esi ežero efektą patyręs žmogus, pildyk. Jei ne – matau vienintelę išeitį. Įdėmiai stebėk gamtą. Gal koks migruojantis paukštis, gal vėjas. Kas nors gi atsakys?

Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.