Nuomonės

2018.07.22 12:36

K. Kirtiklis. Apie nevasariškus iššūkius akademikams

2018.07.22 12:36

Vasarą kultūra išsikrausto į gamtą ar bent į atviras erdves, kuriose vyksta vasaros stovyklos ir festivaliai. Kitaip ir neįmanoma. Negi dabar tūnosi salėje, kai lauke globalinė klimato kaita savaip koreguoja blyškias šiaurės vasaras?

Tų vasariškų renginių – gausybė. Visokiausių rūšių ir formų, visokiausių sričių ir žanrų. Nors neabejotinai šiose kraustynėse į gamtą pirmauja muzika, kurios pasirinkimas nemenkas: nuo populiariųjų „Velnio akmens“, „Mėnesio juodaragio“, „Galapagų“, „Bliuzo naktų“ ir begalės kitų iki solidesne ar labiau rafinuota save laikančiai publikai skirtų Kristupo festivalio, Pažaislio muzikos festivalio ar Thomo Manno festivalio. Žodžiu, visiems skoniams ir visoms amžiaus grupėms yra ką pasirinkti nesitrenkiant šimtus kilometrų į užsienius, kuriuose, paprastai manoma, viskas visada geriau. Čia, atrodo, Vakarus pavijome.

Bet aš ne apie muziką ar kitus menus, griežtąja prasme. Nūdienėje vasaros renginių gausoje pasitaiko ir kitokių, dar beveik nematytų ir negirdėtų naujienų. Jos irgi vadinasi festivaliai. Ir tuo mes taipogi vejamės Vakarus.

Štai jau antrus metus Birštone vyks iš Šiaurės šalių importuotas demokratijos ar, paprasčiau, diskusijų festivalis – „Būtent!“. Panašu, kad į šį žanrą orientuojasi ir Andriaus Tapino komandos organizuojamas „Laisvės piknikas“. Diskusija – savotiškas menas ir jos negalima atskirti nuo kultūros. Ypač brandžios kultūros. Tegu ir išsikrausčiusios į vasarišką gamtą. Tiesa, pastarieji, pavadinkim, intelektualiniai festivaliai, vyksta pačioje vasaros pabaigoje, kaip įvadas į mokslo metus, kai didžiosios dalies vasarotojų mintys, o kai kurių ir kūnai, būna pakeliui į ugdymo institucijas ar jau ten. Tuo naujieji diskusijų festivaliai skiriasi nuo tradiciniais tapusių akademiškųjų „Baltų lankų studijų savaitės“ ir „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo. Pastarieji vyksta vasaros pradžioje, išsyk po mokslo metų ir primena savotiškas jų pabaigtuves, dūzges prieš akademikams išsiskirstant atostogauti.

Festivalio „Būtent!“ organizatorių nuotr.

Suprantama, laikas – ne vienintelis skirtumas. Jų yra ir daugiau, ir lengvai pastebimų ir giliai paslėptų. Galima lyginti tokius sunkiai apčiuopiamus, bet neabejotinai svarbius dalykus, kaip atmosfera, diskusijų rafinuotumas ar patirtas intelektualinis malonumas, svarstyti, kurių poveikis išlieka ilgiau ir kurie privarčia labiau susimąstyti. Nesiimsiu to daryti. Man labiau rūpi tam tikros bendros tendencijos, kurias iliustruoja, o gal įkūnija vasaros intelektualinių renginių kaita.

Patys diskusijų festivaliai skelbia siekiantys įtvirtinti demokratiją kaip gyvenimo būdą. Jie skatina mokytis viešai kelti kuo įvairiausius su socialiniu gyvenimu susijusius klausimus, apie juos galvoti ir su pašnekovais, anaiptol ne visuomet bendraminčiais, ieškoti į juos atsakymų. Žinoma, tokia nuostata primygtinai tvirtina, kad aktualius klausimus gali svarstyti visi. Tuo lyg ir niekas neabejoja. Tačiau tuo pačiu šitokia nuostata meta iššūkį akademiniam intelektualiųjų svarstymų monopoliui, kuris gal ir ne dažnai deklaruojamas viešai, visgi dažnai pasirodo kaip savaime suprantama norma.

Štai prabėgomis mestas žvilgsnis į ateinančių šiųmetinių diskusijų festivalių ir jau praėjusių akademiškų sueigų kalbėtojų sąrašus rodo, kad jie ganėtinai skirtingi. Žinoma, viena-kita pavardė pasitaiko tiek ten, tiek ten, tačiau jos pranyksta būryje skirtingų vardų. Man asmeniškai keistokai atrodo pilietiškumą noriai deklaruojančių santariečių apsiribojimas savąja Joninių sueiga ir, atrodo, kiek vangokas gręžimasis „veidu į Lietuvą“.

Antra vertus, galima teisėtai klausti, ar to reikia – gal ir gerai, kad skirtingi žmonės dalyvauja skirtinguose renginiuose. Kas gi būtų jei visur kalbėtų tos pačios galvos. Taigi iš nuobodulio imtų sopėti dantis! O čia tikra demokratizacija. Dalyvauja visi, kam rūpi ir kas turi ką pasakyti.

Gal ir taip, tačiau galvodamas apie menką akademikų dalyvavimą tokiuose renginiuose susimąsčiau apie apskritai menkstantį jų dalyvavimą viešosiose diskusijose. Ar tiksliau tai, kad daugėjant viešo kalbėjimo ir kalbėtojų, humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų (kadangi savi marškiniai arčiau kūno, omenyje pirmiausiai turiu juos) dalis mažėja. Yra keli jau pernelyg gerai žinomi veidai, o naujų akademinių popžvaigždžių beveik neatsiranda. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje, nepaisant visų grasinimų jungti akademines įstaigas, jų vis tiek tebėra daugiau nei mokslininkų, kurie būtų žinomi ne tik akademinei bendruomenei.

O kam, sakysite, jų reikia?

Pastaruoju metu mokslo biurokratų spaudžiami universitetai suskato galvoti apie savo visuomeninę svarbą ir formuluoti teiginius apie savo socialinį poveikį. Įprastai universitetai ir mokslo institutai paprasčiausiai deklaravo savo nelygstamą svarbą valstybės intelektualinio potencialo ugdyme. Na ir kas, kad jį sudėtinga pademonstruoti apčiuopiamai, tai buvo (o nemaža dalimi ir tebėra) neginčijama tezė. Tačiau platesnis požiūris į viešąją erdvę tik patvirtina tai, ką prikišamai rodo demokratijos festivalių kalbėtojų sąrašai: universitetams vargiai pavyksta susikurti poziciją intelektualiniame šiandienos gyvenime. Visuomenė iš jų tikisi diplomų, o žinių ir įžvalgų – daug rečiau. Išimtis nebent politikos mokslininkai, jų dalis komentuojant savąją sritį laikosi stabiliai. Visur kitur nuo kultūros iki ekologijos – vyrauja kiti. Vėlgi, nesakau, kad absoliučiai. Bet proporcijos akivaizdžiai ne akademijos naudai.

Trumpai tariant, turime ir vis dažniau turėsime reikalo su įsitvirtinančiais naujo tipo viešais intelektualais. Dažniausiai tai žurnalistai, reklamos ir viešųjų ryšių specialistai, ekonominiai ir socialiniai analitikai. Su universitetais jie nesitapatina net ir tuo, kad retas kuris iš jų turi mokslų daktaro laipsnį. Ir turėti visai nesirengia. O kam? Juk reikia pripažinti, kad jie ir taip gerokai atviresni tiek aktualioms nūdienėms socialinėms problemoms bei klausimams, tiek ir pastarojo meto intelektualinėms madoms. Nepriklausomi nuo dažnai demotyvuojančių akademinio gyvenimo sąlygų jie gerokai noriau ir daugiau skaito, susipažįsta su gerokai platesniu pažiūrų spektru, gali daugiau ar mažiau kompetentingai pasisakyti platesnėmis temomis, atitinkamai ir gerokai daugiau kalba bei rašo.

Akademikai, savo ruožtu, kartais išdidžiai mesteli: bet juk tai diletantai, nebūtinai ką nors nutuokiantys, besidalijantys savo pamąstymais iš bendro išsilavinimo. Be to, tiek diskusijų renginiuose, tiek apskritai viešojoje erdvėje svarbu gerai atrodyti, gražiai kalbėti, o ne ką nors gerai išmanyti.

Žinoma, kartais būtent taip ir nutinka. Tačiau peržengus gynybines pozicijas ir pažvelgus į situaciją įdėmiau gali pasirodyti, kad naujųjų viešųjų intelektualų iškilimas rodo svarbius iššūkius.

Visų pirma tai, kad mokymasis visą gyvenimą visgi nėra tik gražus Europos Sąjungos devizas, bet aktualus poreikis, norint sėkmingai veikti šiandieniame socialiniame pasaulyje.

Antrasis keblumas tas, kad šitokia situacija vienaip ar kitaip atsiliepia naujajam universitetų socialinio poveikio reikalavimui. Ar jie pasirengę kalbėti apie tai, kas aktualu, ta kalba, kurią supranta piliečiai?

Galiausiai trečias, kontroversiškiausias dalykas. Ar universitetai ir mokslo institutai pasirengę susitaikyti su savo išpažįstamo intelektualinio monopolio praradimu? Ne, aš nemanau, kad universitetai išnyks. Tik klausiu, ar ir kaip jie pasirengę gyventi pasaulyje, kuriame jie bus tik vienas iš gausybės žinojimą kuriančių veikėjų?

Kęsto Kirtiklio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.