Nuomonės

2018.07.20 10:00

R. Sakalauskaitė. Į pasaulį – su savo žaislais

2018.07.20 10:00

Vasaros karštis gena iš didmiesčių ir skatina iš naujo atrasti gimtąjį kraštą. Kelyje iš Vilniaus į Mažeikius vienintelėje vietoje mačiau prie kelio savomis daržovėmis prekiaujančius ūkininkus. Vidurvasarį nusipirkti lietuviškų vaisių ir uogų gali būti sunku. Prekybos centruose gausu ispaniškos, graikiškos, lenkiškos, bet ne lietuviškos produkcijos. Tuo tarpu Ukrainoje, kurioje pensija siekia 50 JAV dolerių, parduotuvių lentynos ir viešbučių pusryčių stalai lūžta nuo vietinių vaisių ir daržovių gausos. Vien dėl to verta rinktis šią atostogų kryptį.

Kas nutiko, kad nepriklausomoje Lietuvoje beveik išnyko smulkūs ūkiai? Tuštėjančiame kaime vis dar girdėti priekaištų Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui dėl sugriautų kolūkių. Bet juk valdžioje – valstiečiai. Kas geriau už juos išmano žemės ūkį ir žino, ko reikia iš žemės gyvenančiam žmogui?

Akivaizdu, kad „vyriausiajam“ valstiečiui Ramūnui Karbauskiui smulkūs žemdirbių ūkiai – lyg tolimosios planetos. Regis, kad į politiką jis atėjo tam, kad pasigalynėtų su savo broliu režisieriumi. Maskvos Majakovskio teatrui vadovaujantis Mindaugas Karbauskis – Rusijoje žinomas režisierius. Lyg norėdamas pasivaržyti su broliu Ramūnas Karbauskis įsteigė teatrą Naisiuose, vėliau ėmė rašyti serialo „Naisių vasara“ scenarijus, o kai ir tai negelbėjo, įsiropštė į Lietuvos politikos sceną. Turbūt dėl to politikoje atsiranda tiek daug sveiku protu nesuvokiamų, bet galbūt meniškai paaiškinamų sprendimų.

Vasarą tuštėjant valdžios kabinetams po gimtuosius kraštus išsivažinėję piliečiai nustemba suvokę, kad kaimai baigia išnykti. Sielą atgaivinusi Dainų šventė ir Žemaičių Kalvarijos atlaidai skatina gręžtis į širdžiai artimus dalykus.

Prieš 30 metų, liepos 9 d., Vingio parke poetas Sigitas Geda kalbėjo: „Mums yra daugybė šansų išplaukti, tik reikia susirinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir seneliams, – mūsų daiktus ir mūsų žaislus, mūsų vėliavas, mūsų knygas, mūsų bažnyčias ir visas mūsų relikvijas.“

Taigi, tenka gręžtis į savo šaknis ir suvokti, kad nuolatinių šeimininkų neturinčios sodybos vis labiau mena užmirštus vyšnių sodus, tinkamus Antono Čechovo dramaturgijai. Juk pasaulio piliečiui neaktualus nei savas gėlių darželis, nei sava uogų lysvė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į tėviškę Mažeikių pašonėje sugrįžusi žolininkė Jadvyga Balvočiūtė čia sugebėjo išpuoselėti beveik 300 augalų, kurie veši 14  hektarų teritorijoje. Moteris, kurią visą gyvenimą vedė gamtos pajauta, liudija, kad pieva gali ir pamaitinti, ir pagydyti.

Mieste ant bruko augantys vaikai nemoka nei smilgos išsirauti, nei ant jos žemuogių susiverti. Džiugina Palangos pašonėje miestiečių vaikus augalus pažinti mokančios „Žolinčių akademijos“ prezidentės Danutės Kunčienės veikla. Po jos pievose surengtų klajonių vaikai tėvus jau vaišina ne prekybos centruose pirkta, o pačių rankomis surinktų žemuogių lapų arbata.

Visus augalus pažįstanti J. Balvočiūtė mano, kad kiekvienas bent mažiausią sklypą turintis lietuvis galėtų „rašyti“ savą Raudonąją knygą ir puoselėti savo augalus. Jos nuomone, mokyklose būtinos tikros gamtos pažinimo pamokos.

Tik pažinęs gamtą imi pastebėti žydinčią laukinę morką, kurios žiedas – lyg lauko karalienės karūna. Gamtos žinios leidžia atpažinti cikoriją, kitaip vadinamą trūkažolę, kuri, jeigu saulėta, žydi iki 11-os ryto.

Tokių žinių mums reikia ir apie savo giminę, gimtinę, jos kultūrą, papročius bei visa tai, ką prieš 30 metų minėjo Sigitas Geda. Tik tada galėsime jaustis turį savo šaknis ir esantys savo valstybę puoselėjančiais pasaulio piliečiais.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.