Nuomonės

2018.07.19 13:03

R. A. Medeišienė. Būna ir kitaip

2018.07.19 13:03

Šakių rajonas, Lukšių autobusų stotis. Atsiradau čia per menkutę klaidelę laisvo formato kelionės metu. Lynojo. Lietus visad geras fonas kino filmams, o ir klaidžiojant prideda papildomų spalvų. „Pirmąkart Lukšiuos?“ – klausia maloni senjorė, kartu išlipusi iš autobuso. Na, taip, dėl to ir klaidžioju…

„Tai nusipirkit nekondicinių sūrių, ana va, Lukšių pieninės firminiame kioskelyje“, – siūlo ji ir pati stoja į eilutę.

Nekondiciniai reiškia nepakankamai gražūs prekybos centrams, nulūžusia nosimi ar šiaip su įtrūkiu.

Sūrių šviežumas ir kaina įkvepia rinktis visas keturias tuo metu buvusias rūšis, o ir šiaip nuteikia pozityviai. Iš malonios ponios, praktiškai miestelio ambasadorės, sužinau, kad vietinis vaikų darželis net braška nuo mažylių skaičiaus, o įsigyti namuką Lukšiuose nėra paprasta. Nelabai kas parduoda.

Kaip čia taip?

Pasirodo, viskas paprasta: buvo stiprus kolūkis, vėliau – neskubėjusi susiskaldyti ir išsidalinti sukaupto turto, žemės ūkio bendrovė išlaikė darbo vietas. Pieninė iki šiol dirba pelningai. Yra mokykla, yra Zyplių dvaras ir Lukšių kultūros centras jame su renginiais, kasmetiniais dailininkų plenarais ir „visokiais ten koncertais“. Aplinka graži. Bendruosius plotus padeda tvarkyti „dekabristai“ – taip čia vadina dirbančius viešuosius darbus.

Ir Kaunas netoli, kelias geras.

Kodėl čia negyventi? Tikrai, kodėl ne?

Visi, pasivažinėjantys ne vien pagrindinėm Lietuvos magistralėm, garantuotai prisižiūrėję namų, užkaltais langais. Tuščių kaimų.

Dirbantys švietimo sistemoje gerai žino mokinių bei studentų skaičiaus tendencijas.

Turėję rūpesčių dėl sveikatos patyrė medikų trūkumą.

Lietuvoje žmonių skaičiaus mažėjimas – savaime suprantamas dalykas.

Bet – būna ir kitaip.

Gyvas miestelis su priaugančia jaunąja karta – labiau išimtis nei taisyklė, vienok maloni – primena man svečiuose kraštuose sutiktus pakeleivius.

Tarkim, islandai ar Faro salos gyventojai keliauja, tačiau linkę grįžti į gimtinę vaikus auginti. Nes saugu ir patikima.

Arba Suomija – gyventojai vertina šalies socialines garantijas bei švietimą.

Esu girdėjusi, kad Lietuva patraukli dėl retų gamtos stichijų ar pasaulį vis supurtančių teroro išpuolių. Tačiau, kad būtų patraukli dėl socialinių garantijų ar švietimo, neteko girdėti.

Tad ta išvykstančiųjų statistika…

„Tegul važiuoja, – kartais sakoma neutraliu balsu. – Mano verslui liks daugiau erdvės.“

Puiku. Žmogus turi minčių ir sugebėjimų, dirbs ir užsidirbs. Juk ne kiekvienas sugeba ir nori verslauti.

Ne visi yra programuotojai, kad galėtų dirbti iš bet kur ir užsidirbti.

„Ir tegul važiuoja, – kartais sakoma su lengva arogancija. –Pabus ir sugrįš.“

Na, ne visai taip.

Dalis tikrai negrįš.

Dalis išvažiavę dirbs juodai, kad išlaikytų save ten ir siųstų pinigų Lietuvoje likusiems artimiesiems.

Dalis išvažiavę ars juodai, taupys ir nieko aplink nematys, svajodami sukaupti lėšų galimam grįžimui į tėvynę.

Dalis išvažiuos, susikurs sau aplinką ir bus laimingi. Jiems reikia kitų platumų, kito mastelio, kitų potyrių, žmonių ir nuomonių įvairovės, kitos darbo aplinkos, kitų kultūrų.

Dalis išvažiavę susikurs sau galimybes, leidžiančias migruoti čia ir ten.

Dalis išvažiavę kad ir susikurs aplinką, bet ilgėsis Lietuvos. Kartkartėmis grįš į Dainų šventę. Sakau be ironijos, nes juk būna ir kitaip. Būna visaip.

Galimybė laisvai migruoti – tikra dovana. Visgi tas nemalonus poskonis – kad tiek daug įvairiausių gabumų, išsilavinimo, amžiaus žmonių, norinčių ir galinčių veikti, nemato galimybių Lietuvoje – jau seniai per aitrus.

Kaip suvesti į statistiką artimųjų ilgesį, nutrūkusias draugystes, prarastus  ramius šeimos vakarojimus?

Pusdienis Lukšiuose priminė, kiek nedaug reikia iš principo darbščios tautos žmonėms: darbų, uždarbių, pagarbos.

Juk būna ir kitaip. Juk galėtų ir turėtų būti kitaip.

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi