Diplomatija kartais gali būti visai nenuobodi. Geriausias to įrodymas – pirmadienio Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimas Helsinkyje, kurio įdomybės prasidėjo dar prieš prezidentams paspaudžiant vienas kitam ranką.
Jungtinių Valstijų lyderis savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje parašė, jog dėl visų jo šalies ir Rusijos santykių problemų yra kaltos būtent Jungtinės Valstijos. Esą ankstesni prezidentai pridarė tiek klaidų, kad tik jis vienas gali jas išspręsti.
Ši žinia taip nudžiugino Rusijos užsienio reikalų ministeriją, kad ši pasidalino D. Trumpo žinute ir parašė: „Mes pritariame“. Toks gausybę nesutarimų turinčių valstybių politikų artumas internetinėje erdvėje – stebinantis; juo labiau, kad nieko panašaus nėra D. Trumpo kalbose, pavyzdžiui, apie tradicinę sąjungininkę Europos Sąjungą, kurią išvakarėse jis skandalingai pavadino „priešiška Amerikai“.
Lyg to nepakaktų, V. Putinas į Suomijos sostinę atvyko pavėlavęs apie valandą. Tai anaiptol nėra naujiena – Rusijos lyderio net kelias valandas yra laukusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, lūkuriavo ir Didžiosios Britanijos karalienė, ir net popiežius. Tiesa, D. Trumpas nenusileido: amerikietis taip pat žymus tuo, kad į kambarį visuomet įžengia paskutinis. Tad jis išlaukė, kol V. Putinas iš oro uosto atvyks į Suomijos prezidento rūmus, ir tik tada pats pajudėjo jų link.
Vėliau sekė dviejų valandų pokalbis akis į akį, kuriame be patarėjų dalyvavo tik prezidentai; taip pat bendras abiejų delegacijų susitikimas pietų metu. Renginį vainikavo bendra prezidentų spaudos konferencija.
Visgi 1,5 tūkst. žurnalistų ir viso pasaulio televizijų žiūrovai turėjo likti bent šiek tiek nusivylę – renginio pompastika gerokai pranoko realų pokalbių turinį. Bent jau vertinant tai, kaip jį pristatė politikai. Ir tą sąlygojo trys aplinkybės.
Visų pirma, abiejų prezidentų pirminiai pasisakymai buvo bendro pobūdžio ir net nepriartėjo prie to, ką pavadintume vaisingu rezultatu. Niekas nesistebėtų, jei šiuos tekstus lyderiai būtų perskaitę visiškai kitoje vietoje, toli vienas nuo kito, mat juose nebuvo naujos informacijos ar strateginių gairių, kurios leistų tikėtis proveržio.
Antra, D. Trumpas pareiškė, kad šiuo susitikimu yra brėžiamas naujas Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykių etapas. Kitaip tariant, blogiausias jų laikotarpis jau yra praeityje, nes nuo Helsinkio viskas ims taisytis. Pareiškimas skambus, bet nebuvo pagrįstas jokiais konkrečiais sprendimais. Ar staiga dings nesutarimai dėl Ukrainos ir Krymo aneksijos? Ar pavyks atrasti sąlyčio taškų jau ne vienerius metus besitęsiančiame kare Sirijoje? Ar staiga dings bėda dėl Rusijos kišimosi į Jungtinių Valstijų rinkimus? Prielaidų manyti, kad tai galėtų įvykti, beveik nėra.
Be to, net jei D. Trumpas norėtų staiga pakeisti tarpvalstybinių santykių tėkmę, jam tektų įtikinti visą Jungtinių Valstijų politinę sistemą, kuri yra kritiška Rusijos atžvilgiu. Tai D. Trumpas pažymėjo ir spaudos konferencijos metu, sakydamas, kad kiti politikai jam tik kaišioja pagalius į ratus ir neleidžia spręsti problemų. Tikėtina, kad jis turėjo omenyje faktą, jog Kongresas po šio prezidento pergalės rinkimuose nebeleidžia spręsti ekonominių sankcijų taikymo Rusijai dilemų be jų pritarimo. Kitaip tariant, D. Trumpo rankos drastiškai keisti situaciją yra apribotos, nes juo nepasitikima.
Vargu, ar susitikime daug dėmesio sulaukė Baltijos valstybės. Abi pusės supranta, kad esminių pokyčių jų atžvilgiu nebus; NATO ir toliau adekvačiomis priemonėmis rodys, kad mūsų regione Aljansas yra vieningas ir pasirengęs atgrasyti trečiąsias valstybes. Tuo metu Rusija puikiai suvokia, kad Baltijos valstybių narystė Vakarų valstybių susivienijime jau beveik 15 metų yra duotybė, su kuria reikia susitaikyti.
Tad D. Trumpo lūkesčiai, jog asmenine charizma ir susitikimais grįsta diplomatija turės didelį poveikį Rusijos atžvilgiu, veikiausiai nepasitvirtino. O galbūt to praktikoje ir nereikia, mat D. Trumpui pakaks pristatyti save kaip šios situacijos laimėtoją, ir tuo nudžiuginti tą elektorato dalį, kuri norėtų mažiau konfrontacijos su Kremliumi. Ar jie pagerės realybėje, domėsis mažuma.
Lino Kojalos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
