Nuomonės

2018.07.16 11:29

R. Bogdanas. Negi visos tarnystės lygiavertės?

2018.07.16 11:29

Visi žinome, kaip elgėsi okupantai ir jų pakalikai su žuvusiais Lietuvos partizanais. Pastaraisiais dešimtmečiais atliktas milžiniškas darbas, deramai palaidojant laisvės kovotojus. Neseniai po ilgų paieškų Vilniaus Antakalnyje, vadinamose Našlaičių kapinėse, pavyko rasti ir identifikuoti vieno iš didžiųjų partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago kūną.

Kyla klausimas, kur jis bus palaidotas? Antakalnio kapinėse yra sugalvota „Vadovų alėja“. Buvusių Algirdo Mykolo Brazausko bendražygių rūpesčiu, jis yra palaidotas pirmas iš kairės. Kiek žinau, šita koncepcija itin rūpinosi buvęs sovietinis propagandistas, vėliau – Lietuvos Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Sudėstyta taip, kad užmanytas prezidentų panteonas prasidėtų nuo A. M. Brazausko. Kad visiems atėjusiems būtų aišku, jog laisva Lietuva prasidėjo nuo jo. Kairiau vietos nėra. Prieškaris į Vadovų alėją nenumatyta.

Tačiau dabar ši kreiva dirbtinė konstrukcija, sovietiniu stiliumi turinti iškraipyti istoriją komunistų partijai tinkamu būdu, susidūrė su iššūkiu, kai buvo rastas A. Ramanausko-Vanago kūnas, kuris chronologiškai būtų kairiau A. M. Brazausko, pirmesnis. Tačiau jokiam pirmesniam už Pirmąjį vietos nepalikta...

Artimiesiems jau pasiūlyta laidoti partizanų vadą tose kapinėse. Labai abejoju, ar jiems būtų priimtina pasirinkti vietą šalia A. M. Brazausko, kuris skuduru vadino trispalvę, už kurią galvą padėjo A. Ramanauskas-Vanagas. Net jei gundoma skambiu „Vadovų alėjos“ pavadinimu.

Partizanų vadovas, komunistų vadovas, atkurtos valstybės vadovas... Viskas sulydoma į vieną ir kolaboravimo nuodėmė pridengiama kito žygdarbiu. Ateinančioms kartoms siunčiama žinia apie moralės reliatyvumą, kurioje ištirpsta vertybinė ašis. O be jos valstybė nebeturės atsparaus stuburo, galinčio garantuoti ateitį.

Negaliu įsivaizduoti šių dviejų palaidojimų vienas šalia kito. Tai būtų pavojingas ženklas, jog mūsų visuomenė nesusidoroja su vertinimais, jungdama nesujungiamus dalykus. Atrodytų, lyg partizanai mūsų dienomis pralaimi paskutinį savo mūšį.

Juk tokiu atveju turėtume akmeniu kapinėse įkaltą žinią, jog pokaryje buvo du vienodi pasirinkimai: arba eiti tarnauti okupantui, arba rinktis mirtį kovoje. Tas, kuris naudojosi visomis pagerintomis režimo privilegijomis ir vadino tai tarnavimu Lietuvai, negali sveiko proto būti statomas į vieną gretą su tuo, kuris tarnystę Lietuvai suprato kaip pasitraukimą į pogrindį ir gyvybės aukojimą vardan tėvynės.

Ne man patarinėti, tačiau kariui tinkamiausia vieta yra tarp karių. Antakalnio kapinėse yra paskirta kalvelė pasižymėjusiems mūsų kariškiams. Vyrams, gyvenime su ginklu tarnavusiems Lietuvai, būtų garbė ilsėtis šalia memorialo, skirto kovojusios Lietuvos vadovui. O gal artimieji pasirinks net kitą miestą?

Galų gale, tai šeimos sprendimas, tačiau jis neatsiejamas nuo atsakomybės prieš meilę laisvai tėvynei – prieš tą švarų jausmą, su kuriuo savo pasirinktu rūsčiu keliu iki mirties ėjo A. Ramanauskas-Vanagas ir jo bendražygiai. Jie mylėjo be išlygų ir rinkosi be dviprasmybių, todėl jų nuspėjama valia reikėtų vadovautis. Ne kapinės padaro žmogų didžiu, o žmogus kapines paverčia garsiomis.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi