Šiandien, liepos 4-oji, yra Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės šventė. Ta proga žvilgtelėsiu į žymiausio tos valstybės laikraščio puslapius, kuriuose aiškinamasi, kuo dabartinis Amerikos prezidentas skiriasi nuo beveik visų savo pirmtakų.
„Šiandien Vašingtono Baltieji Rūmai yra pirmieji Amerikos istorijoje prezidento namai, kuriuose beveik visiškai nėra jokios kultūros“, – teigia amerikiečių rašytojas Dave`as Eggersas straipsnyje, pavadintame „Kultūros vakuumas D. Trumpo Baltuosiuose Rūmuose“ ir išspausdintame dienraštyje „New York Times“.
„Per tuos 17 mėnesių, kai jis eina prezidento pareigas, D. Trumpas pasikvietė vos porą menininkų, tarp jų – šautuvų fetišistas Tedas Nugentas ir popmuzikos kūrėjas Kid Rock, kuriuos atsivedė politikė Sarah Palin, bet šie svečiai jokios muzikinės programos neatliko.
Nuo D. Trumpo inauguracijos 2017 m. sausį jokių oficialių koncertų Baltuosiuose Rūmuose nebuvo. Ronaldas ir Nancy Reaganai tokius rengdavo kas kelias savaites.
Nebuvo ir nėra D. Trumpo Baltuosiuose Rūmuose ir poezijos vakarų. Barrackas ir Michelle Obamos jaunus poetus pasikviesdavo reguliariai.
Jimmy`is ir Rosalynna Carteriai pradėjo ligi 2016-ųjų besitęsusį televizijos serialą „Pasirodymai Baltuosiuose Rūmuose“. Jame reiškėsi tokie baleto artistai kaip Michailas Baryshnikovas ir Patricia McBride, taip pat ir pianistas Vladimiras Horowitzas, violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, sopranas Leontyne Price, gitaristas Andres Segovia ir daugelis kitų įžymybių.
Billas ir Hillary Clintonai pasirodymų Baltuosiuose virtinę pratęsė, pakviesdami tokius atlikėjus kaip Aretha Franklin, B. B. King, Alison Krauss ir Linda Ronstadt.
Tačiau dabar, neminint vieno kito „paties prezidento“ Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų orkestro pasirodymo, Baltieji Rūmai visai laisvi nuo bet kokios muzikos garsų. Niekada neturėjome tokio prezidento, kuris ne tik kad abejingas menams, bet ir patiems menininkams aktyviai priešinasi.
D. Trumpas sumenkino miuziklą „Hamilton“ apie vieną iš Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjų ir po kelių savaičių užsipuolė aktorę Meryl Streep. Jis sakė neturįs laiko skaityti knygų („aš skaitau tik ištraukas, skyrių pavadinimus“).
Taip, jis rekomenduoja savo padėjėjų knygas, bet šiaip nuo savo kadencijos pradžios jis socialiniame tinkle „Twitter“ pasisakė tik apie vieną politinės literatūros kūrinį, Michaelo Wolffo knygą „Ugnis ir įniršis“. Anot D. Trumpo, tai „psichiškai nesveiko autoriaus prasimanymų knyga, sąmoningai skleidžianti melagingą informaciją. Pagrindinė žiniasklaida siunta, kad MES laimėjome rinkimus!“.
Kiekviena didelė civilizacija puoselėja didelį meną, o autoritariniai režimai paprastai į menininkus žiūri kaip į trukdytojus, arba valstybės priešus, arba įrankius propagandai gaminti.
Štai Nikita Chruščiovas teigė, jog „aukščiausia tarybinio rašytojo, menininko, kompozitoriaus, išties kiekvieno kūrybinio darbuotojo pareiga yra kovoti už marksizmo-leninizmo idėjų pergalę“.
Kai Johnas Kennedy`is tapo prezidentu, jo politika nusikreipė ir prieš Sovietų Sąjungos požiūrį į menus, ir prieš senatoriaus Josepho McCarthy pastangas Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurti aplinką, kurioje būtų tikrinama menininkų politinė ištikimybė, o nepritarimas, nuomonių skirtumas vadinami išdavyste.
Smarkiai priešindamiesi tokiems požiūriams, Johnas Kennedy ir jo žmona Žaklina prioritetiniu dalyku laikė paramą avangardiniams menams. Dailininkai Franzas Kline`as ir Markas Rothko buvo pakviesti į šio prezidento inauguraciją, o valstybinėje vakarienėje Prancūzijos kultūros ministrui Andre Malraux pagerbti tarp Kenedžių pakviestų svečių buvo ir dramaturgai Arthuras Milleris ir Tennessee Williamsas, poetas Robertas Lowellas, aktorė Geraldine Page ir choreografas George Balanchine.
Be to, ispanijos violončelininkui Pablui Casalsui, pasitraukusiam į Prancūziją ir paskui į Puerto Riką iš protesto dėl Francisco Franco posūkio į fašizmą, J. Kennedys suteikė forumą Baltųjų Rūmų rytiniame kambaryje.
Pirmą kartą Baltuosiuose Rūmuose Pablas Casalsas koncertavo 1903 m., prezidentaujant Tedžiui Rūzveltui. Tada jam buvo 27-eri, o dabar 84-erių sulaukęs jis sugrojo „Paukščių dainos“ liūdną versiją.
Svarbu paminėti, kad Baltųjų Rūmų parama menams niekada nebūdavo šališka. Nepaisant partinių ar politinių skirtumų, prezidentai ir menininkai sugebėdavo rasti bendrą kalbą džiaugdamiesi amerikiečių menu, o menininkai gerbdami JAV prezidento instituciją.
Ir nors George`as Bushas jaunesnysis politinius nesutarimus paaštrino, kultūros požiūriu jis buvo atviros dvasios ir aktyvus. Jis vokalistą ir roko dainų kūrėją bei gerų darbų skatintoją Bono priėmė savo ovaliniame kabinete ir į Baltuosius Rūmus pakvietė platų spektrą muzikantų, nuo smuikininko Itzhako Perlmano iki merginų grupės „Destiny`s Child“.
George`as Bushas vėliau pats tapo tapytoju, bet jau ir prezidentaudamas jis daug skaitė, su savo artimiausiu patarėju Karlu Rove`u konkuruodavo, kuris iš jųdviejų per metus perskaitys daugiau knygų.
Jo žmona Laura Bush ilgai buvo svarbi knygų pasaulio figūra, ji kartu su kitais įkūrė teksaso knygų festivalį ir Nacionalinį knygų festivalį Vašingtone, dabar vieną iš didžiausių šalyje literatūros mėgėjų susitikimų.
Tačiau vargu ar koks nors kitas respublikonas įstengtų prilygti Ronaldo Reagano prezidentavimui. Pastarojo svečių sąrašas liudijo nepaliaujamą aistrą švęsti amerikiečių kultūros įvairovę.
Ronaldas ir Nancy Reaganai į Baltuosius rūmus kvietė ir juose priėmė Lionelį Hamptoną, Brolius Statlerius, Ellą Fitzgerald, Benny Goodmaną, Beverly Sills, Rudolfą Serkiną ir Idą Levin – visa tai įvyko 1981-ųjų rudenį.
Reaganai ypač puoselėjo unikalias amerikietiškas muzikos formas, pvz., džiazą. 1982 m. Baltuosiuose Rūmuose viešėjo Dizzy Gillespie, Chickas Corea ir Stanas Getzas. Kai Reaganas 1988 m. aplankė Michailą Gorbačiovą Maskvoje, jis su savimi atsivežė ir Dave`o Brubecko džiazo kvartetą.
Tokie dalykai šiandien, Baltuosiuose Rūmuose šeimininkaujant Donaldui Trumpui, atrodo neįmanomi“, – rašo „New York Times“ amerikiečių publicistas Dave`as Eggersas ir savo straipsnį baigia taip:
„Žinoma, tokiu laiku, kai D. Trumpo potvarkiais vaikai prievarta atskiriami nuo prieglobsčio ieškančių savo tėvų, Baltųjų Rūmų požiūris į menus gali pasirodyti nebe toks jau svarbus.
Tačiau su menu ateina empatija. Jis įgalina mus pamatyti pasaulį kitų akimis ir pažinti jų troškimus ir vargus. Menas plečia moralinę vaizduotę ir neleidžia mums priimti kitų dehumanizacijos. Kai esame be meno, mes kaip tauta sumažėjame ir tampame trumparegiški, neišprusę ir žiaurūs.“
