„Ar rinktumėte į Seimą Petrą Gražulį?“ – paklausė Kretingoje leidžiamas laikraštis „Pajūrio naujienos“ savo skaitytojų po to, kai tapo žinoma, kad šis jo kūdikio besilaukiančią moterį vertė pasidaryti abortą, nors Seimo posėdžiuose aktyviai reiškiasi kaip embrionų naikinimo priešininkas. Dar išvadino ją padla, gyvate, barakuda, vėliau pasiūlė atiduoti vaiką jam. Tiesiog, kaip daiktą.
„Gražulis – maladiec vyras, už Lietuvą eina, už tradicines šeimas, ko negalėtų susirasti draugės“, – sako vienas kretingiškis, pridurdamas, kad bjaurių žinučių tai neturėjo rašinėti, bet ką padarysi, kad jau „taip išėjo“.
Kita kretingiškė kalba, kad raginimas pasidaryti abortą jam, matyt, netyčia išsprūdo, kai pyktis suėmė. Trečioji paaiškina, kad ji žiūrinti ne tiktai į moralinius reikalavimus Seimo nariams, bet ir į sprendimus, kuriuos parlamentarai priima, o Gražulis kultūros srityje labai stengiasi. Ir atvykęs į renginius su žmonėmis kartu šoka ir dainuoja.
Žiūrintys į parlamentarų sprendimus galėtų pažvelgti į rezoliucijos projektą, kurį Gražulis įregistravo svarstymui po to, kai „Tvarkos ir teisingumo“ partija metams sustabdė jo narystę. Jame reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad šios partijos lyderis Remigijus Žemaitaitis pastaruoju metu sulyso kone perpus ir kad šie pokyčiai atsirado tik jam pateikus poziciją Pakso ir konservatorių atžvilgiu.
Dėl to, anot Gražulio, Seimas turi kreiptis į vieną savo komitetą ir dar dvi komisijas, taip pat į Sveikatos apsaugos ministrą, kad tie išsiaiškintų, ar prezidentė nedaro Žemaitaičiui neteisėto poveikio, taip pat išsiaiškinti reikėtų ir daugiau dalykų. Kas netiki, tas gali pasižiūrėti, šis rezoliucijos projektas prieinamas Seimo puslapyje internete.
Dėl to aš, jei būčiau koks nors laikraštis, ko gero, paklausčiau savo skaitytojų – kas jums turėtų atsitikti, kad rinktumėte į Seimą Petrą Gražulį. Tą patį, kuris pernai lapkritį – vadinasi, tada, kai Palangoje sutikta mergina jau laukėsi jo šį balandį gimusio, bet nenorėto, kūdikio, nuo kurio atsiradimo 60-metis vyras nematė reikalo saugotis kaip nors kitaip, negu nutrauktu nėštumu, jis kalbėjo – čia jau cituoju pažodžiui: „Mes nesutinkame su tokia pozicija, su embrionų naikinimo pozicija. Ir aš iš tikrųjų noriu pritarti Povilui Urbšiui – moteris, kuri savyje nešioja gyvybę, vis dėlto turėtų atsakingiau tokius įstatymus registruoti.“
Kartais žmonės mums, žurnalistams sako, kad žurnalistika – kai perduodi skirtingas skirtingų pusių nuomones, o jau bent žodis nuo savęs yra nebeobjektyvu. Kartais taip sako ir patys kai kurie žurnalistai. Maždaug turėtume rašyti: „p. Agnė sako, kad jos sodely karaliauja rožės, o p. Irena sako pamačiusi, kad ten bujoja dilgėlės“, skaitytojas jau pats ir atsirinks. O aš tikiu, kad žurnalistika būtų prieš papasakojant nueiti į tą darželį ir pažiūrėti, kas ten yra iš tikrųjų. Arba palyginti tautos atstovų kalbas. Arba su jų pačių darbais, arba bent vieną su kita.
Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
