Nuomonės

2018.06.30 13:00

E. Parulskis. Blogi stiklai

2018.06.30 13:00

Apie tai, kad Vilniaus Gedimino prospekte vieno pastato savininkai įstiklino ir nuo praeivių izoliavo atvirą galeriją, jau rašyta viename kitame naujienų portale, ir dar aktyviau stiklinė rekonstrukcija buvo aptarta socialiniuose tinkluose, todėl viso konteksto neatpasakosiu – juo labiau, kad detalės šioje istorijoje nėra labai svarbios.

Aš pats, vos pamatęs pradėtus įstiklinimo darbus, gavau trijų rūšių emocijas – susierzinimą, pasidžiaugimą ir nusivylimą, bei visą šią jausmų puokštę nedelsiant išanalizuosiu.

Susierzinimas paaiškinamas lengviausiai. Miestuose (ne tik Vilniuje, ir ne tik Lietuvoje – visur) vyksta nuolatinė miestiečių kova su bendros miesto erdvės grobėjais. Tai labai plataus fronto kova – ji prasideda laiptinėse su netikėtai atsiradusiomis dėžėmis (kurios niekam netrukdo), parūdijusiomis lauko kėdėmis iš balkonų (ir jūs galit prisėsti, juk patogu), prie turėklų prirakintais dviračiais, vaikų vežimėliais ar net netikėtai užsimūrytu bendros teritorijos gabaliuku (juk čia tik mes vaikštom), persikelia į kiemus, kur visuomet atsiras vienas šiek platesnis už kitus sandėliukas, ir piką pasiekia miestiečių kovoje jau su miestu, kai nuovoką praradę valdininkai atima iš jų bendrą ir atvirą nuosavybę.

Žymiausia iš tokių kovų vyko dėl „Lietuvos“ kino teatro. Tai buvo labai klampiai iškomunikuotas ir perdėtai sudramatintas mūšis, numušęs tikslo fokusą, nes publika galiausiai pradėjo nepritariamai galvoti, kad aktyvistai gina kino teatro pastatą, kuris, be abejo, jokios ypatingos vertės neturėjo. Ne, bėda buvo kita – miestiečiai (iš tų, išlaikiusių fokuso ryškumą) nesuprato, kodėl savivaldybė parduoda pelningą, patogioje miestiečiams vietoje stovintį kino teatrą ir sutinka vietoj viešos ir atviros institucijos gauti urbanistinius kapus – gyvenamuosius namus. Dėl pinigų? Ar tie pelnyti devyni milijonai litų, miesto biudžete sudarantys procento dalį ir nuobodžiai išnykę įsipareigojimų eilutėse, kompensuoja vienintelio didelio kino teatro miesto centre praradimą? Ne, nekompensuoja.

Važiavimas žiūrėti filmus prekybos centruose yra, žinoma, puiki pramoga, bet galimybė po darbo užsukti į kiną ir be ypatingo planavimo pasižiūrėti – dideliame ekrane, gal net IMAX sistemoje „Keršytojus. Begalybės karą“ – prarasta amžiams.

Aišku, pastato Gedimino prospekte savininkai, įstiklinę atvirą pirmo aukšto galeriją ir šaligatvį pakeitę plytelių grindimis, pasielgė ne kaip Vilniaus savivaldybė, pardavusi miesto kino teatrą, o tik kaip įžūlus kaimynas, pastatęs bute nebetelpantį milžinišką fikusą laiptinėje ir išpūstomis akimis aiškinantį, kad tai yra absoliučiai nuoširdi geradarystė ir dovana kaimynams. Pikčiausia, kad jie puikiai supranta – nuosavas fikusas daugiabučio laiptinėje ir šaligatvio gabalo apsitvėrimas yra savanaudiškas viešosios erdvės nusavinimas, kuris mus, normalius kaimynus ir miestiečius, baisingai erzina.

Šalia irzulio atsiradusį nusivylimą maitina kitas šaltinis. Pastatą su dabar jau įstiklinta galerija 1938-aisiais suprojektavo jauni lenkų architektai, kurso draugai, ką tik baigę Varšuvos politechnikos institutą, būsimos architektūros žvaigždės, būsimi architektūros profesoriai Krokuvoje ir Bostone – Stanisławas Murczyńskis ir Jerzys Sołtanas. Beje, vos įstiklintos galerijos fotografijos atsirado socialiniuose tinkluose, lietuviškas feisbukas su instagramu (su retomis ir mikliai apmokytomis išimtimis) be jokių spėlionių tiksliai identifikavo pastato stilių, vertę ir autorius. Tai, suprantama, pradžiugino. Dveji „Vilniaus architektūros gido“ leidimai ir intensyvus Kauno tarpukario architektūros „įjuneskinimas“ suformavo gana tvirtą lokaliojo modernizmo pradmenų pažinimo bazę, leidžiančią nebepasakoti apie šio stiliaus svarbą, reikšmę ir būtinybę saugoti. Bet šis džiugus pasikeitusios realybės fiksavimas galiausiai tampa nusivylimo katalizatoriumi, nes bendras išsilavinimas netampa rezultatais, ir šlėktiškas verslumas, kuriame varomoji jėga yra taupumas ir inkščiantis optimizavimas, nugali aristokratiškumą.

Nes formulė labai paprasta – prieš perkant pastatą verta perversti jau minėtą „Vilniaus architektūros gidą“. Jei pirkinys jame aprašytas, reiškia, į rankas pakliuvo ne beveidis sovietinis administracinis šešiaaukštis, kurio pavertimas biurų centru kainuos netikro stiklinio fasado kainą, o retas, per stebuklą išlikęs lokalus šedevras, pirkėjui suteikiantis garbingą prievolę juo kruopščiai rūpintis. Jei šiai garbei išlaikyti trūksta pinigų, verta pirkti pigesnius ir paprastesnius daiktus pagal kišenę.

Iš kitos pusės žiūrint, kaltinti architektūrinio aristokratizmo trūkumu jauną ir godų Lietuvos verslą nėra korektiška. Jį reikia diegti jėga, aukštais įėjimo slenksčiais ir neformalizuota, edukacine, globėjiška kontrole. Vėlgi, formaliai žiūrint, Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus paaiškinimas, kad „..įstiklinimas tarp kolonų skaidraus stiklo lengvomis berėmėmis konstrukcijomis nepažeidžia ir nežaloja pastato (...) vertingųjų savybių, netrukdo jo apžvelgti ir nedaro neigiamos įtakos pastatui“ neturėtų kelti ginčų – taip, viskas kiaurai matosi.

Bet šitoks formalus teisingumas labiausiai ir nuvilia, nes tėra (vėl norisi pasakyti – šlėktiškas) gudravimas. Nes akivaizdu, kad praeiviams skirtos galerijos įstiklinimas žaloja vertingąsias pastato savybes. Jei Murczyńskis su Sołtanu būtų norėję vietoj galerijos – svarbiausio elemento, suteikiančio modernistiniam fasadui būtiną dinamiką ir intrigą, padaryti aklinas stiklo vitrinas, taip ir būtų padarę. Tarpukario meistrai gerai mokėjo montuoti didelius, labai didelius langus. Kadangi Murczyńskis su Sołtanu buvo talentingi architektai ir žinojo, kur yra jų suprojektuoto pastato vertingosios savybės, vitrinų ten neatsirado. Nors, įtariu, tuometiniai užsakovų atstovai gal ir galėjo painkšti dėl nenaudingai išnaudojamo ploto, bet buvo nutildyti tų, kurie supranta stiprios architektūros naudą ir turi pakankamai pinigų už tai sumokėti.

Pesimistas sakytų, kad šiandien Vilniuje nei verslas, nei juos prižiūrintys paveldo saugotojai tokio stuburo nebeturi ir miestas ritasi į beskonystės prarają. Įstiklinta galerija – ir dar keliolika neseniai įvykusių urbanistinės beprotystės pavyzdžių pesimistinę gaidą paverčia liūdesio daina. Optimistas turbūt tylėtų. Na, o aš, pozityvus realistas, šią akimirką suirzęs ir nusivylęs, manau, kad vilniečiai, per kelis pastaruosius metus pajutę architektūros skonį ir jos saugojimo azartą, galų gale taps tuo užsakovu, kurio treptelėjimo klausysis ir miestas, ir jame uždarbiaujantis verslas.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo per LRT RADIJO laidą „Kultūros savaitė“.

Populiariausi