Žiniasklaida, kilus skandalui, reikalui paaiškinti kviečia ekspertus. Politikai, kilus skandalui, rodo vieni į kitus pirštais ir sako: „Anas politikuoja ir renkasi balsus.“ Žmonės turėtų klusniai klausyti ekspertų ir rinkti politikus. Galų gale žmonės klauso politikų, o žiniasklaida renka ekspertus. Jeigu tai nebūtų milžiniška ir liūdna mūsų trigubo cinizmo demokratijoje nelaimė, sakyčiau, kad pasiklydome tarp trijų pušų.
Pradėkim nuo ekspertų. Žiniasklaida per dažnai valkioja šitą žodį ir be reikalo išaukština šituo žodžiu tituluojamus asmenis. Žodis „ekspertas“ lotynų kalboje tiesiog reiškia patyręs. Nekyla jokių problemų, kol kalbame apie, pavyzdžiui, krepšinio ekspertus. Tai žmonės, kurie yra daug bėgioję krepšinio aikštelėje, gerai moka joje mėtyti kamuolį, greit perdavinėti jį kitiems ir net įmesti į aukštai kabantį krepšį, kai tuo pat metu tą padaryti trukdo grupelė priešininkų. Dažnai ir gerai žaisdamas krepšinį tampi ekspertu. Krepšinio žiūrovas nėra krepšinio ekspertas.
Bet pagalvokime: ar odontologas yra dantų skausmo ekspertas, jeigu jam gyvenime niekada nėra skaudėję danties? O kaip su migracijos ekspertais, kurie niekada nebuvo išvažiavę iš savo šalies, nebent kaip turistai? O kaip su vaiko teisių ekspertais, iš kurių gyvenime niekas neatėmė ir nebandė (to pasiekti gali bet kuris tavo priešas) atimti vaikų? Krepšinio aikštelėje kamuolį atiminėja vieni iš kitų: abi pusės patyrę tą patį ir simetriškai dalijasi ta pačia ekspertize. Bet kitose srityse ekspertizė padalyta: vieni yra savo vaikų praradimo arba susigrąžinimo „ekspertai“, kiti yra vaikų atėmimo „ekspertai“, o treti yra knygų apie vaikus „ekspertai“. Visi mes, žmonės, esame ekspertai to, ką dažnai darome ar esame patyrę ir giliai išgyvenę. Tiek ir tėra iš viso to „ekspertų“ burbulo.
Žmonės, matydami nuo motinos atplėšiamą rėkiantį vaiką, kalba, kad čia kažkas ne taip. Ir iš tikrųjų ne taip. Ir gerai, kad politikai tuo rūpinasi.
Martynas Liuteris prieš penkis šimtus metų Bažnyčios ir valstybės elitui patarė: žiūrėkite žmonėms į burną. Politikai teisingai daro, klausydami, ką kalba žmonės. Žmonės, matydami nuo motinos atplėšiamą rėkiantį vaiką, kalba, kad čia kažkas ne taip. Ir iš tikrųjų ne taip. Ir gerai, kad politikai tuo rūpinasi. Gali būti, kad dėl kažko nesutaria. Tačiau aiškinti, kad politikas tokiu būdu „auginasi savo reitingą“ yra tas pats, kas metimo į krepšį metu kaltinti krepšininką, kad jis „auginasi savo reitingą turnyrinėje lentelėje“. Neturime nesveikai savęs apgaudinėti ir menkinti politiko pašaukimo. Sakyti, kad politikai politikuoja, iš tiesų nereiškia nieko daugiau, nei sakyti, kad krepšininkai žaidžia krepšinį.
Kad nepasiklystume tarp trijų pušų savo demokratinėje valstybėje, turime mažiau garbinti ekspertus, nes patirtis yra bendras žmogaus gebėjimas ir dažnai ji ne ten, kur mes tikimės. Turime „leisti“ politikams politikuoti ir džiaugtis, kai jie taip daro. Galų gale turime gerbti ir mylėti žmones, kad ir ką jie kalbėtų, kad ir kokius politikus išrinktų. Blogiausia yra manyti, kad „žmonės ne viską žino“ ir todėl į juos galima nekreipti dėmesio.
